Lietuvių English

Jonas Paulius II apie žmogaus gyvenimą

Gyvybė visada yra gėris (iš Evangelium vitae)

34. Gyvybė visada yra gėris. Tai suvokiama instinktyviai ir patvirtinama patyrimu, o žmogus pašauktas suprasti gelminę priežastį, kodėl taip yra.

Kodėl gyvybė yra gėris? Šį klausimą dažnai rasime Biblijoje, ir jau pirmuose puslapiuose jis susilaukia tikslaus ir stulbinančio atsakymo. Gyvybė, kurią Dievas įkvepia žmogui, labai skiriasi nuo visų kitų gyvų sutvėrimų gyvybės, kadangi žmogus, tegu ir sutvertas iš žemės dulkių (plg. Pr 2, 7, 3, 19; Job 34, 15; Ps 103, 14, 104, 29), yra Dievo išraiška pasaulyje, jo buvimo ženklas, jo šlovės pėdsakas (plg. Pr 1, 26-27; Ps 8, 6). Kaip tik tai šv. Ireniejus iš Lijono ir norėjo pabrėžti savo garsiuoju posakiu: „Gyvas žmogus yra Dievo šlovė“ [23]. Žmogui duotas aukščiausias kilnumas, paremtas tvirtu ryšiu, jungiančiu jį su jo Kūrėju: žmoguje švyti paties Dievo tikrovės atspindys. <…>

Gyvybė, kurią Dievas duoda žmogui, yra dovana, kurios pagalba Dievas dalijasi savimi su savo kūriniu.

Pradžių pradžia (iš Evangelium vitae)

37. Gyvenimo, kurio Dievo Sūnus atėjo duoti žmonėms, negalima apriboti vien egzistavimu laike. Gyvybė, visada buvusi „jame“ ir esanti „žmonių šviesa“ (Jn 1, 4), yra pradėta Dievo ir leidžia dalytis jo meilės pilnybe.

38. Čia krikščioniškoji tiesa apie gyvybę įgyja didžiausią taurumą. Šios gyvybės kilnumas siejamas ne tik su jos pradžia, su tuo, kad ji kyla iš Dievo, bet ir su galutiniu jos tikslu – skirties komunijai su Dievu, jį mylint ir pažįstant.

Pradžia (iš Evangelium vitae)

61. Žmogaus gyvybė yra šventa ir neliečiama bet kuriuo egzistavimo momentu, įskaitant ir pradinį jos laikotarpį iki gimimo. Visi žmonės dar motinos įsčiose priklauso Dievui, kuris jų ieško ir juos pažįsta, kuris juos suformuoja ir savo rankomis suaudžia, kuris žvelgia į mažyčius beformius gemalus ir jau mato juose rytdienos suaugusius žmones, kurių dienos suskaičiuotos ir kurių pašaukimas jau dabar įrašytas „gyvenimo knygoje“ (plg. Ps 139 [138], 1. 13-16). Dar būdami motinų įsčiose, jie kaip asmenys yra mylinčios, tėviškos Dievo Apvaizdos objektai; apie tai liudija nemaža Biblijos vietų.

60. Yra žmonių, mėginančių pateisinti abortus: esą pastojimo rezultatas dar bent kelias ar keliolika dienų negali būti laikomas žmogišku asmeniu. Tačiau iš tikrųjų „nuo to laiko, kai kiaušialąstė apvaisinama, prasideda gyvybė, kuri nebėra tapati nei tėvui, nei motinai; tai naujo žmogaus gyvybė, kuri auga pati savaime. Jeigu ji nebūtų žmogiška, tai nebūtų niekada įmanoma jos tokia paversti. Tai buvo aišku visada, ir [...] yra aiškiai patvirtinta šiuolaikinės genetikos mokslo. Parodyta, kad nuo pirmosios akimirkos sukuriama programa to, kokia bus ši gyva būtybė: asmuo, individas su tvirtai apspręstais jam būdingais aspektais. Nuo pat apvaisinimo prasideda nuostabus žmogaus gyvenimo kelias, ir kiekvienam jo sugebėjimų reikalingas laikas – net ilgas laikas, – kad jis surastų savo vietą ir pajėgtų veikti“. Dvasinio sielos egzistavimo empiriniais duomenimis įrodyti negalima, tačiau moksliniai žmogaus gemalo tyrimo duomenys savaime teikia „vertingų nuorodų, leidžiančių, pasitelkus protą, įžvelgti asmens buvimą jau pačioje žmogaus gyvybės pradžioje: kaip individualus žmogus gali nebūti žmogišku asmeniu?“

Gimimas (iš Evangelium vitae)

1.Išganymo aušroje Kūdikio gimimas skelbiamas kaip džiaugsminga naujiena: „Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jims gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2,10-11). Šio „didžio džiaugsmo“ šaltinis yra Išganytojo gimimas; tačiau kartu Kalėdos atskleidžia visą kiekvieno žmogaus gimties reikšmę, todėl džiaugsmas, lydintis Mesijo gimimą, laikomas džiaugsmo dėl kiekvieno kūdikio gimimo pasauliui pamatu ir išsipildymu (plg. Jn 16,21).

(Iš Laiško Šeimoms Gratissimam sane)

11. Jau pats faktas, kad žmogus gimsta, kad „žmogus atėjo į pasaulį“ (plg. Jn 16, 21), yra velykinis ženklas. Evangelistas Jonas sako, kad Jėzus prieš kančią ir mirtį pats apie tai kalba savo mokiniams, lygindamas savo mirties sukeltą nuliūdimą su gimdančios moters skausmais: „Gimdydama moteris būna prislėgta (tai yra kenčia), nes atėjo jos valanda, bet, kūdikiui gimus, ji kančią užmiršta iš džiaugsmo, kad gimė pasauliui žmogus“ (Jn 16, 21). Kristaus mirties „valanda“ (plg. Jn 13, 1) čia yra prilyginama skausmuose gimdančios moters „valandai“. Naujo žmogaus gimimas čia atitinka Viešpaties Prisikėlimu pasiektą gyvenimo pergalę prieš mirtį. Toks sugretinimas sudaro progą įvairiems apmąstymams. Kaip per Kristaus prisikėlimą pasireiškia gyvenimas, esąs už mirties slenksčio, taip ir kūdikiui gimstant pasirodo gyvenimas, per Kristų visada skirtas „Gyvenimo pilnatvei“, esančiai pačiame Dievuje: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10). Taip atsiskleidžia didžiai vertingo šv. Ireniejaus posakio: „Gloria Dei vivens homo“ tikroji prasmė.

Jaunystė (iš J. Pauliaus II Laiškų Jaunimui XV Pasaulinio Jaunimo Metų Proga)

[...] jaunystė (nepriklausomai nuo viso medžiaginio turto) yra žmogaus, vaikino ar merginos, unikalus turtas, ir dažniausiai jaunuoliams tas laikotarpis yra ypatingo apstumo patyrimas. Dažniausiai, bet ne visuomet ir ne nuolat, nes pasaulyje netrūksta žmonių, kuriems dėl įvairių priežasčių jaunystė nėra apstumo patyrimas. Tai reikės aptarti vėliau.

Vis dėlto esama priežasčių – taip pat ir objektyvios kilmės – žvelgti į jaunystę kaip į unikalų turtą, kurį žmogus patiria kaip tik šiuo gyvenimo periodu. Žinoma, jis skiriasi nuo vaikystės periodo (jaunystė yra ne kas kita, kaip išėjimas iš vaikystės amžiaus), bet lygiai taip pat jis skiriasi nuo pilnutinės brandos laikotarpio. Jaunystės laikotarpis yra ypač intensyvaus žmogiškojo aš ir su tuo susijusių savybių bei sugebėjimų atradimo metas. Žvelgiant į vidinę jauno vaikino ar merginos asmenybės plėtrą, galima palaipsniui ir nuosekliai atpažinti ypatingas ir tam tikra prasme unikalias konkretaus žmogiškumo, kuriame telpa visas ateities gyvenimo planas, galimybes. Gyvenimas išryškėja kaip šio plano įgyvendinimas: Kaip „savirealizacija“

[...] Šis turtas yra atrasti ir tuo pačiu metu planuoti, pasirinkti numatyti ir priimti pirmuosius asmeninius sprendimus, kurie bus svarbūs asmeniniai žmogaus būčiai ateityje. Tuo pačiu metu šie sprendimai turi didžiulę visuomeninę reikšmę. [...]

Paklauskime savęs ar šis turtas , kuris yra jaunystė – turi atitolinti žmogų nuo Kristaus? Žinoma evangelistas to nesako; išnagrinėjus tekstą galima padaryti tokią išvadą. Juk ir jaunuolio apsisprendimą atsitraukti nuo Kristaus nusvėrė ne vien tik išorinės gėrybės (turtas) – tai ką jaunuolis turėjo, bet ne tai, kas jis buvo. Tai, kas jis buvo kaip jaunas žmogus, – vidinis turtingumas, slypintis žmogiškoje jaunystėje, atvedė jį pas Jėzų. Taip pat tai jį pastūmėjo užduoti klausimą, kuriame labai akivaizdžiai kalbama apie viso gyvenimo planą: „Ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Ką turiu daryti, kad mano gyvenimas būtų pilnavertis ir turėtų prasmę. Brangūs bičiuliai, kiekvieno iš jūsų jaunystė yra turtingumas; tai tampa akivaizdu kaip tik šių klausimų šviesoje[...]

Šeima (iš Evangelium vitae)

„Kaip alyvmedžio atžalos tavo vaikai aplink tavo stalą“ (Ps 127 [126], 3): šeima kaip „gyvybės šventovė“

92. „Gyvybės tautos ir tautos už gyvybę“ viduje lemiama atsakomybė tenka šeimai. Ši atsakomybė plaukia iš pačios jos, kaip santuoka grįstos gyvybės ir meilės bendrijos, prigimties ir misijos „saugoti, atskleisti ir perteikti meilę“ [117]. Čia ji susiejama su paties Dievo meile, kurioje bendradarbiauja ir kurią perteikia tėvai, kai perduoda gyvybę ir augina ją pagal tėvišką Dievo planą [118]. Tai meilė, kuri tampa nesavanaudiškumu, priėmimu ir dovana. Šeimoje kiekvienas narys priimamas, gerbiamas ir vertinamas kaip tik dėl to, kad jis ar ji yra asmuo; šeimos narys, atsidūręs didesniame varge, pelno didesnį ir dėmesingesnį rūpinimąsi.

Šeima savo narių gyvenime nuo gimimo iki mirties vaidina ypatingą vaidmenį. Tai tikroji „gyvybės šventovė: vieta, kurioje gyvybė – Dievo dovana – susilaukia deramo sutikimo, apsaugoma nuo daugelio aplinkinių pavojų ir gali vystytis pagal tai, kas reikalinga autentiškam žmogaus augimui“ [119]. Iš to kyla lemiamas ir nepakeičiamas šeimos vaidmuo kuriant gyvybės kultūrą.

Šeima, kaip namų bažnyčia, yra skirta skelbti, šlovinti ir remti Gyvybės Evangeliją. Tai užduotis pirmiausia sutuoktiniams, pašauktiems tapti gyvybės davėjais, besiremiančiais vis nauju gimdymo – unikalaus įvykio, aiškiai atskleidžiančio, kad žmogaus gyvybė yra dovana, gauta tam, kad būtų dar kartą dovanota, – reikšmės suvokimu. Duodami pradžią naujai gyvybei tėvai pripažįsta, kad vaikas „kaip jų abipusės meilės dovanos vaisius savo ruožtu yra dovana jiems abiems, dovana, plaukianti iš dovanos“ [120].

Savo misiją skelbti Gyvybės Evangeliją šeima įvykdo pirmiausia augindama vaikus. Žodžiu ir pavyzdžiu, kasdieniais santykiais ir pasirinkimais, konkrečiais veiksmais bei ženklais tėvai veda savo vaikus į autentišką laisvę, įgyvendinamą nuoširdžiu savęs dovanojimu, ir puoselėja juose pagarbą kitiems, teisingumo jausmą, širdingą atvirumą, dialogą, dosnią tarnystę, solidarumą bei kitas vertybes, padedančias žmogui nugyventi gyvenimą kaip dovaną. Augindami vaikus, krikščionys tėvai turi rūpintis savo vaikų tikėjimu ir padėti jiems įvykdyti Dievo suteiktą pašaukimą. Tėvai kaip auklėtojai savo vaikams ir žodžiu, ir pavyzdžiu turi parodyti tikrą kentėjimų bei mirties prasmę. Jie įstengs tai padaryti, jei jautriai priims įvairias aplinkui esančias kančias ir, maža to, – jei jie teiks nuoširdumą, pagalbą bei užuojautą ligotiems ar seniems šeimos nariams.

93. Šeima švenčia Gyvybės Evangeliją kasdiene malda – individualia ir šeimos malda. Šeima meldžiasi, norėdama pašlovinti Dievą ir padėkoti jam už gyvybės dovaną; ji meldžia jo šviesos ir tiesos, kad galėtų ištverti sunkumus bei kančias neprarasdama vilties. Tačiau šlovinimas, įprasminantis visas kitas maldos bei garbinimo formas, slypi pačiame kasdieniame šeimos gyvenime, jeigu šis gyvenimas pilnas meilės ir atsižadėjimo.

Tuo būdu šlovinimas tampa tarnavimu Gyvybės Evangelijai, kuris išreiškiamas solidarumu, šeimos viduje ir išorėje išgyvenamu pilno rūpesčio, dėmesio ir meilės elgesio pavidalu, pasirodančiu kukliuose, paprastuose kiekvienos dienos įvykiuose. Ypač reikšminga šeimų solidarumo išraiška – tai pasirengimas įvaikinti ar priimti tėvų pamestus ar sunkiose situacijose atsidūrusius vaikus. Tikra tėviška meilė pasirengusi nepaisyti kūno ir kraujo ryšių, kad galėtų priimti kitų šeimų vaikus ir pasiūlyti jiems tai, kas būtina jų gerovei ir geram vystymuisi. Tarp kitų įvaikinimo formų verta apsvarstyti įvaikinimą iš tolo, tinkamiausiu tada, kai vienintelė priežastis, skatinanti šeimą atsisakyti vaiko, yra žiaurus skurdas. Tokiu įvaikinimu tėvams suteikiama pagalba, reikalinga remti ir auginti vaikus, neišraunant jų iš prigimtinių sąlygų.

Solidarumas – „tvirtas ir atkaklus pasiryžimas įsipareigoti bendrajam gėriui“ [121] – irgi turi būti realizuojamas dalyvavimu socialiniame ir politiniame gyvenime. Tad Gyvybės Evangelija tarnaujama ir tada, kai šeimos, ypač jungdamosi į atitinkamas asociacijas, stengiasi užtikrinti, kad valstybės įstatymai ir institucijos ne tik niekaip nepažeistų teisės į gyvybę nuo pradėjimo iki natūralios mirties, bet ją globotų ir skatintų.

(Iš Laiško Šeimoms Gratissimam sane)

17. Šeima yra asmenų bendrija, pati mažiausia visuomenės ląstelė, o būdama tokia, yra pagrindinė viso visuomenės gyvenimo institucija.

Ko šeima, kaip institucija, laukia iš visuomenės? Visų pirma, kad būtų pripažintas jos tapatumas ir kad ji būtų priimta kaip visuomeninis subjektas. Ta subjekto prigimtis sujungta su santuokos ir šeimos tapatumu. Santuoka, kuri yra institucijos pamatas, tai sąjunga, kuria „vyras ir moteris susivienija visam gyvenimui ir kuri savo prigimtimi yra skirta sutuoktinių labui ir vaikų gimdymui bei auklėjimui“. Vien tik tokia sąjunga gali būti pripažinta ir visuomenės patvirtinta kaip „santuoka“. Ir atvirkščiai, kiti asmenų ryšiai, kurie neatitinka minėtųjų sąlygų, negali ja būti, nors šiandien apie tai plinta pažiūros, labai pavojingos šeimos ir pačios visuomenės ateičiai.

Nė viena žmonių visuomenė negali rizikuoti nuolaidžiauti dėl esminių santuokos ir šeimos klausimų! Tokios moralinės nuolaidos gali tik kenkti teisingiems taikos ir žmonių tarpusavio bendravimo reikalavimams. Tad suprantama, dėl ko Bažnyčia tvirtai gina šeimos tapatumą ir dėl ko ragina kompetentingas, ypač už politinį gyvenimą atsakingas institucijas ir tarptautines organizacijas nepasiduoti tariamo ir klaidingo naujoviškumo pagundai.

Kaip gyvenimo ir meilės bendruomenė, šeima yra tvirtai įsišaknijusi socialinė realybė ir labai savotiškai nepriklausoma visuomenė, nors daugeliu atžvilgių ir apribota. Patvirtinant šeimos institucijos nepriklausomybę ir konstatuojant daugelį jos apribojimų, tenka kalbėti apie šeimos teises. Tuo klausimu Šventasis Sostas 1983 metais paskelbė Šeimos Teisių Chartiją, kuri tebėra aktuali ir šiandien.

Šeimos teisės glaudžiai siejasi su žmogaus teisėmis. Iš tiesų, jei šeima yra asmenų bendruomenė, jos išsivystymas labai priklauso nuo teisingo ją sudarančių asmenų teisių taikymo. Kai kurios šių teisių yra tiesiogiai susijusios su šeima, būtent – tėvų teisė į atsakingą gimdymą ir vaikų auklėjimą; kitos teisės šeimą liečia tik netiesiogiai. Tarp jų ypač reikšmingos yra nuosavybės, būtent – vadinamosios šeimos nuosavybės teisė ir teisė į darbą.

(Iš Familiaris consortio)

17. Pagal Dievo Kūrėjo ir Atpirkėjo planą šeima atranda ne tik savo „tapatybę“, tai, kuo ji „yra“, bet ir savo pasiuntinybę, ką ji gali ir privalo „daryti“. Tie uždaviniai, kuriuos Dievo kvietimu turi įvykdyti istorijoje, išplaukia iš šeimos esmės ir nurodo dinamišką ir egzistencinį jos vystymąsi. Kiekviena šeima jaučia nenuslopinamą raginimą, apibūdinantį jos garbingumą ir atsakingumą: šeima, „tapk“ tuo, kuo „esi“!

Šeimai būtina siekti Dievo kūrybinio akto „pradžios“, jeigu ji trokšta pažinti ir realizuoti save, vadovaudamasi ne tik savo būties, bet ir savo istorinės veiklos vidine tiesa. Kadangi pagal Dievo planą šeima buvo sukurta kaip „giliausia gyvenimo ir meilės bendruomenė“ [44], todėl dėl savo pašaukimo ji turi kaskart labiau tapti tuo, kuo ji yra iš tikrųjų, tai yra „siekiama realizuoti“ gyvenimo ir meilės bendruomene, kuri, kaip ir kiekviena sukurta ir atpirkta tikrovė, galutinai bus įvykdyta Dievo Karalystėje. Iš tolimiausios perspektyvos žvelgiant į šeimos ir santuokos realybę, reikia pasakyti, kad meilė visiškai apibūdina jos esmę ir uždavinius. Todėl šeimos misija yra saugoti, reikšti ir perduoti meilę, kuri yra gyvas atspindys Dievo meilės žmonijai bei Viešpaties Kristaus meilės Bažnyčiai, Jo sužadėtinei.

Kiekvienas atskiras šeimos uždavinys išreiškia ir konkrečiai atspindi tą pagrindinę pasiuntinybę. Taigi reikia labiau įsigilinti į tuos ypatingus šeimos pasiuntinybės turtus ir tyrinėti jų turinį, giminingą ir įvairų.

Ta prasme, pradėdamas nuo meilės ir nuolat ja remdamasis, paskutinysis Susirinkimas nušvietė keturis pagrindinius šeimos uždavinius:
1) asmenų bendruomenės kūrimas,
2) tarnavimas gyvybei,
3) dalyvavimas visuomenės vystymesi,
4) dalyvavimas Bažnyčios gyvenime ir jos pasiuntinybėje.

Moteris (iš Evangelium vitae)

99. Mąstysenoje ir veikloje, kuria kultūra formuojama taip, kad ji remtų gyvybę, moterys užima unikalią, o gal ir lemiamą vietą. Joms skirta skatinti „naujojo feminizmo“ vystymąsi, kuris, atsispirdamas pagundai sekti „vyrų dominavimo“ modeliais, pripažįsta ir patvirtina tikrą moters genijų visuose visuomenės gyvenimo aspektuose, nugali bet kokią diskriminaciją, smurtą ir išnaudojimą.

Primindamas Vatikano II Susirinkimo baigiamojo dokumento žodžius, primygtinai kreipiuosi į moteris: „Sutaikykite žmones su gyvybe“ [133]. Jūs pašauktos liudyti prasmę tikrosios meilės – savęs dovanojimo kitam ir kito žmogaus priėmimo – ypatingu būdu įgyvendinamos vyro ir žmonos santykiuose, tačiau turinčios būti ir visų kitų tarpasmeninių santykių šerdimi. Motinystės patirtis jums leidžia aiškiai suvokti kitą žmogų ir kartu jums skiria ypatingą uždavinį: „Motinystei būdinga ypatinga bendrystė su gyvybės slėpiniu, gyvybei besivystant moters įsčiose. [...] Šis unikalus susilietimas su nauja jos viduje besivystančia žmogiška būtybe pažadina nuostatą visų žmonių, ne tik jos pačios kūdikio, atžvilgiu; ši nuostata giliai paženklina moters asmenybę“ [134]. Motina priima ir savyje nešioja kitą žmogišką būtybę, leidžia jai savo viduje augti, teikia jai erdvės, gerbia ją kaip atskirą būtybę. Moterys pirmos išmoksta ir išmoko kitus, kad žmonių santykiai gali būti autentiški tik tada, kai juose atvirai priimamas kitas asmuo: asmuo, pripažįstamas ir mylimas dėl orumo, kylančio iš buvimo asmeniu, o ne dėl kokių kitų sumetimų – naudingumo, jėgos, intelekto, grožio ar sveikatos. Tai pamatinis indėlis, kurio iš moterų tikisi Bažnyčia ir žmonija. Kartu tai būtina autentiško kultūros pasikeitimo prielaida.

Norėčiau dabar tarti keletą žodžių specialiai moterims, kurios patyrė abortą. Bažnyčia gerai žino daugybę veiksnių, galėjusių lemti jūsų sprendimą; ji neabejoja, kad daugeliu atveju šis sprendimas buvo skausmingas ar net sukrečiantis. Galbūt žaizda jūsų širdyje dar nėra užgijusi. Tai, kas atsitiko, tikrai buvo ir tebėra labai bloga. Bet nenustokite drąsos ir nepraraskite vilties. Geriau pasistenkite suprasti, kas atsitiko, ir garbingai tai išgyventi. Jei dar nenusižeminote ir su pasitikėjimu neatsivėrėte atgailai, padarykite tai. Maloningasis Tėvas pasirengęs suteikti jums savo atleidimą ir ramybę Susitaikymo sakramentu. Pagaliau suprasite, kad niekas nėra galutinai prarasta ir pajėgsite paprašyti atleidimo savo kūdikį, dabar gyvenantį Viešpatyje. Draugiškai ir su išmanymu padedant bei patariant kitiems žmonėms, remdamosios savo pačių skausmingu patyrimu, jūs galite tapti iškalbingiausiomis kiekvieno žmogaus teisės į gyvybę gynėjomis. Per savo įsipareigojimą gyvybei tapsite naujo požiūrio į žmogaus gyvybę skatintojomis – ar priimtumėte kitų vaikų gimimą, ar sveikintumėte ir apglėbtumėte rūpesčiu tuos, kuriems labiausiai trūksta artimo žmogaus.

Vyras (iš Familiaris consortio)

25. Vyriškis vidujai yra pašauktas sudaryti santuokos ir šeimos sąjungą, kad gyventų, gerai suprasdamas savo kaip vyro ir tėvo vaidmenį.

Žmonoje vyras mato Dievo plano išsipildymą: „Negera žmogui būti vienam. Padarykime jam padėjėją į jį panašią“, ir savas jam Adomo, pirmojo sutuoktinio, sušukimas: „Štai dabar yra kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno!“

Tikroji santuokinė meilė planuoja ir reikalauja, kad vyras jaustų didžią pagarbą moters orumui: „Esi jai ne ponas, – rašo šv. Ambraziejus, – bet vyras, ne tarnaitę gavai, o žmoną… Už nuoširdumą atsilygink nuoširdumu, už meilę atsimokėk meile“. Vyras su žmona turi gyventi kaip „ypatingai artimi bičiuliai“. O krikščionis yra pašauktas ugdyti naują meilę, mylėdamas savo žmoną subtiliai ir stipriai, kaip Kristus Bažnyčią.

Meilė žmonai, kuri tapo motina, ir meilė vaikams vyrui yra natūralus kelias suprasti ir realizuoti savo tėvystę. Pirmiausia ten, kur visuomeninės ir kultūrinės sąlygos leidžia tėvui lengvai išsisukti nuo pareigų šeimai, mažiau rūpintis vaikų auklėjimu, būtina, kad visuomenė vėl suvoktų, jog tėvo vieta šeimoje ir jo pareigos šeimai turi vienintelę ir nesikeičiančią reikšmę. Kaip rodo patirtis, nesant tėvo, susilpnėja šeimos psichinė ir moralinė pusiausvyra, sutrinka šeimos narių tarpusavio santykiai, panašiai kaip tada, kai tėvo buvimas yra slegiantis, ypač ten, kur pastebimi vadinamieji „machizmo“ reiškiniai, arba piktnaudžiavimas, kai viešpatauja vyro teisės, o moteris yra niekinama, todėl negalimi normalūs šeimos santykiai.

Vyras, parodydamas ir išgyvendamas žemėje paties Dievo tėvystę, yra pašauktas visiems šeimos nariams garantuoti vienodą vystymąsi. Šį uždavinį jis atliks tik jausdamas didžiadvasišką atsakomybę už gyvybę, pradėtą po motinos širdimi, rūpestingai atlikdamas auklėjimo pareigas kartu su žmona, dirbdamas, nes darbas niekada neišskiria šeimos, o padaro ją dar tvirtesnę ir pastovesnę, liudydamas subrendusį krikščionišką gyvenimą, kuris leidžia vaikams gyvai pajusti Kristų ir Bažnyčią.

(Iš Evangelium vitae)

59. Dažnai dėl įsčiose tebesančio kūdikio mirties sprendžia ne tik motina, bet ir kiti žmonės. Pirmiausia kaltas gali būti kūdikio tėvas – ne tik tada, kai tiesiogiai verčia moterį daryti abortą, bet ir tada, kai netiesiogiai skatina tokį sprendimą, palikdamas ją vieną spręsti nėštumo sukeltas problemas [55]; tokiu būdu mirštamai sužeidžiama šeima, išniekinama jos kaip meilės bendrystės prigimtis bei jos pašaukimas būti „gyvybės šventove“. Negalima nepastebėti ir spaudimo, kurį kartais daro platesnis šeimos ratas ir draugai. Kartais moteris patiria tokį stiprų spaudimą, kad psichologiškai pasijunta privalanti daryti abortą: be abejo, tokiais atvejais moralinė atsakomybė priskirtina ypač tiems, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai privertė ją daryti abortą. Atsakingi taip pat gydytojai ir slaugai, naudojantys mirties patarnavimams tuos įgūdžius, kuriuos įgijo gyvybei skatinti.

Visuomenė (iš Evangelium vitae)

59. Tačiau atsakomybė neaplenkia ir įstatymų leidėjų, rėmusių ir patvirtinusių abortą leidžiančius įstatymus; taip pat sveikatos apsaugos centrų, kuriuose atliekami abortai, administratoriai, kiek jie turi įtakos šiam dalykui. Bendresnė, bet ne mažiau rimta atsakomybė priskirtina tiems, kurie prisidėjo prie seksualinio palaidumo ir nykstančios pagarbos motinystei nuostatų, taip pat tiems, kurie turėjo užtikrinti efektyvią šeimos bei socialinę politiką, remiančią šeimas, – ypač gausias ir patiriančias ypatingus finansinius ar lavinimo poreikius, – tačiau to nepadarė. Pagaliau negalima apeiti sudėtingo tinklo, apimančio tarptautines institucijas, fondus bei asociacijas, sistemingai kovojančias už abortų įteisinimą ir pasklidimą visame pasaulyje. Šia prasme abortai nustoja buvę tik individo atsakomybės bei jam daromos žalos dalimi ir įgyja ryškų socialinį matmenį. Tai kuo skaudžiausia žaizda, visuomenei ir jos kultūrai daroma žmonių, kurie turėtų tą visuomenę ugdyti ir ginti. Laiške šeimoms esu rašęs: „mes susiduriame su milžinišku pavojumi gyvybei: ne tik individų, bet ir pačios civilizacijos gyvybei“ [56]. Susiduriame su dalyku, kurį galima pavadinti „nuodėmės struktūra“, besipriešinančia dar negimusiai gyvybei.

Senatvė (iš Evangelium vitae)

„Pasitikėjau, nors ir sakiau: „Aš esu labai skausmo prislėgtas“ (Ps 116 [115], 10): gyvybė senatvėje ir ištikus kentėjimui.

46. Senatvė pasižymi kilnumu, į ją žvelgiama su užtarnauta pagarba (plg. 2 Mak 6, 23). Teisusis nesiekia būti išvaduotas nuo senatvės ir jos naštos; priešingai, jis meldžiasi taip: „Nes tu esi mano laukimas, mano Dievas, Viešpatie, tu mano viltis nuo pat mano jaunystės… bet ir senatvėje bei senyvame amžiuje, Dieve, nepalik manęs, kolei skelbsiu tavo petį šitai kartai, visiems būsimiesiems tavo galingumą“ (Ps 71 [70], 5, 18). Mesijinio amžiaus idealas – tai laikas, kada „nebebus… senuko, kuris nesulauktų žilo amžiaus“ (Iz 65, 20).

Kaip senatvėje derėtų priimti neišvengiamą gyvybės gesimą? Kaip derėtų elgtis mirties akivaizdoje? Tikintysis žino, kad jo gyvybė yra Dievo rankose: „Viešpats… tu esi, kurs laikai mano likimą“ (plg. Ps 16 [17], 5), ir iš Dievo priima mirties būtinumą: „Toks Viešpaties nutarimas kiekvienam kūnui. Ir kas gi kita gali tau ateiti, jei ne tai, kas patinka Aukščiausiajam?“ (Sir 41, 6). Žmogus nėra nei gyvybės, nei mirties valdovas. Gyvenime ir mirtyje jis privalo visiškai atsiduoti „tam, kas patinka Aukščiausiajam“, jo meilės sumanymui.

Žmogaus gyvybė yra šventa ir neliečiama (iš Evangelium vitae)

81. Tam taip pat reikia išaiškinti visas Evangelijos išvadas. Jas galima sutraukti taip: žmogaus gyvybė, Dievo dovana, yra šventa ir neliečiama. Dėl šios priežasties abortas ir eutanazija absoliučiai nepriimtini. Būtina ne tik neatimti gyvybės žmogui, bet rūpestingai, su meile ją saugoti. Gyvybė įgauna prasmę dovanojant ir priimant meilę; šioje šviesoje žmogaus lytiškumas ir gimdymas įgauna visą reikšmę. Meilė taip pat suteikia prasmę kančioms ir mirčiai; nors ir supamos slėpinio, mirtis ir kančia gali tapti išganingais įvykiais. Pagarba gyvybei reikalauja, kad mokslas ir technologijos nuolatos tarnautų žmogui ir jo visapusiškam vystymuisi. Visa visuomenė turi gerbti, ginti ir skatinti kiekvieno žmogiško asmens orumą visais to asmens gyvenimo momentais ir visomis sąlygomis.

Apie mirtį (iš Evangelium vitae)

25. Tai iš Kristaus kraujo visa semiasi jėgų įsipareigoti ginti gyvybę. Tai šis kraujas yra galingiausias vilties šaltinis, jis iš tikrųjų grindžia absoliutų tikrumą, kad Dievo plane nugalės gyvybė. „Ir nebebus mirties“, paskelbia galingas balsas nuo Dievo sosto dangiškojoje Jeruzalėje (Apr 21, 4). O šventasis Paulius mus tikina, kad šiandienos pergalė prieš nuodėmę ženklina ir numato galutinę pergalę prieš mirtį, kai „išsipildys užrašytas žodis: ‘Pergalė sunaikino mirtį’. Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?“ (1 Kor 15, 54-55).

67. „Nė vienas iš mūsų negyvena sau, nė vienas sau nemiršta. Ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame“ (Rom 14, 7-8). Mirti Viešpačiui – reiškia išgyventi savo mirtį kaip aukščiausią klusnumą Tėvui (plg. Fil 2, 8), pasirengus sutikti mirtį jo parinktą ir norimą „valandą“ (plg. Jn 13, 1), vadinasi, tik visiškai užbaigus žemiškąją kelionę. Gyventi Viešpačiui – tai taip pat pripažinti, kad kentėjimas savaime tebėra blogis ir išmėginimas, tačiau visada gali tapti gėrio šaltiniu. Taip atsitinka, kai jis išgyvenamas meilei ir su meile, Dievo maloningos dovanos ir asmeniško laisvo pasirinkimo dėka dalijantis Nukryžiuotojo Kristaus kančia.

Esame pašaukti (iš Evangelium vitae)

77. Todėl visi privalome teikti savo artimui meilės tarnybą, visada gindami ir skatindami jo gyvybę, ypač silpną ar apsuptą pavojų. Turime vadovautis ne tik asmeniniais, bet ir socialiniais sumetimais, rūpintis besąlygišką pagarbą žmogaus gyvybei padaryti atnaujintos visuomenės pamatu.

Esame pašaukti mylėti ir gerbti kiekvieno žmogaus gyvybę, atkakliai ir narsiai dirbti tam, kad pernelyg daugeliu mirties ženklų paženklintame mūsų laike pagaliau įsiviešpatautų nauja gyvybės kultūra, tiesos ir meilės ugdymo vaisius.

79. Mes esame siųsti. Būti gyvybės tarnais mums ne pasigyrimas, bet greičiau pareiga, gimusi iš suvokimo, jog esame Dievo tauta, „pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į nuostabią šviesą“ (plg. 1 Pt 2, 9). Savo kelionėje vadovaujamės ir stiprinamės meilės įstatymu: meilės, kurios šaltinis ir pavyzdys – žmogumi tapęs Dievo Sūnus, kuris „mirtimi suteikė pasauliui gyvenimą“ [102].

Mes esame siųsti kaip tauta. Kiekvienas įpareigotas tarnauti gyvybei. Tai tikrai „bažnytinė“ atsakomybė, reikalaujanti darnios bei dosnios visų narių ir visų krikščioniškos bendruomenės terpių veiklos. Tačiau šis bendruomeninis įsipareigojimo pobūdis nieku būdu nešalina ar nemažina atsakomybės kiekvieno asmens, Viešpaties pašaukto tapti kiekvienam žmogui „artimu“: „Eik ir tu taip daryk“ (Lk 10, 37).

86. Kaip Dievui patinkančio dvasinio garbinimo (plg. Rom 12, 1) dalis, Gyvybės Evangelija pirmiausia švęstina kasdieniu gyvenimu, kuris turi būti pilnas pasiaukojančios meilės kitiems. Taip visa mūsų egzistencija taps nuoširdžiu ir atsakingu gyvybės dovanos priėmimu, iš širdies gelmių kylančia šlovės ir dėkingumo Dievui, suteikusiam šią dovaną, giesme. Tai vyksta ir dabar per daugybę įvairių nesavanaudiško dosnumo kupinų veiksmų, dažnai kuklių ir paslėptų, kuriuos atlieka vyrai ir moterys, vaikai ir suaugę, jauni ir seni, sveiki ir ligoniai.

101.Gyvybės Evangelija skirta ne tik tikintiesiems: ji skirta kiekvienam. Gyvybės, jos gynimo ir skatinimo reikalas rūpi ne vien krikščionims. Tikėjimas teikia ypatingos šviesos ir stiprybės, tačiau šis klausimas kyla kiekvieno žmogaus sąžinėje, ieškančioje tiesos ir susirūpinusioje žmonijos ateitimi. Gyvybė tikrai turi šventą ir religinę vertę, tačiau ši vertė jokiu būdu negali būti vien krikščionių rūpestis. Kalbama apie vertę, kurią kiekviena žmogiška būtybė gali suprasti proto šviesa; taigi ji neišvengiamai rūpi visiems.

Vadinasi, visa, ką mes – „gyvybės tauta ir tauta, stojanti už gyvybę“ – darome, turi būti teisingai aiškinama ir teigiamai priimama. Kai Bažnyčia skelbia, kad besąlygiška pagarba kiekvieno nekalto žmogaus – nuo pradėjimo iki natūralios mirties – teisei į gyvybę yra viena atramų, ant kurių laikosi bet kokia pilietinė visuomenė, ji „tiesiog nori skatinti humaniškos valstybės vystymąsi. Tai valstybė, kuri savo pirmutine pareiga laiko pamatinių žmogaus asmens, ypač silpniausio, teisių gynimą“.

Gyvybės Evangelija skirta visai žmonių visuomenei. Aktyviai ginti gyvybę – tai prisidėti prie visuomenės atnaujinimo, skatinant bendrąjį gėrį. Neįmanoma palaikyti bendrojo gėrio, nepripažįstant ir neginant teisės į gyvybę, kuria grindžiamos ir iš kurios plaukia visos kitos neatimamos individų teisės. Visuomenė neturi tvirto pamato, kai ji, viena vertus, teigia tokias vertybes kaip asmens orumas, teisingumas ir taika, o antra vertus, radikaliai priešinasi joms, priimdama ir toleruodama įvarius būdus, kuriais žeminama ir pažeidžiama žmogaus gyvybė, ypač silpna ar atsidūrusi visuomenės paribyje. Tik pagarba gyvybei gali būti esminių ir brangiausių visuomenės gėrybių, kaip antai demokratijos ir taikos, pamatas.
Negali būti tikros demokratijos nepripažinus kiekvieno žmogaus orumo ir negerbiant jo ar jos teisių.

Negali būti ir tikros taikos, kol neginama ir neskatinama gyvybė. Paulius VI nurodė: „Kiekvienas nusikaltimas gyvybei yra pasikėsinimas į taiką, ypač jeigu jis taiko į moralinį žmonių elgesį… Bet ten, kur žmonių teisės tikrai suprantamos, viešai pripažįstamos ir ginamos, visuomenė gyvena ir plėtojasi džiugioje taikos atmosferoje“.

„Gyvybės tauta“ džiaugiasi galėdama pasidalyti savo įsipareigojimu su tokia daugybe kitų žmonių. Tad tegu nuolatos gausėja „tauta, stojanti už gyvybę“, tegu nauja meilės ir solidarumo kultūra vystosi tikrajam visos žmonių visuomenės labui.