Lietuvių English

Per du tūkstančius metų niekas nepasikeitė žmogaus lytiškume

Mano ilgametė draugė Džesika, nepraktikuojanti Škotijos Presbiterijonų Bažnyčios narė, pradėjo pokalbį klausimu: „Klausyk, o kodėl Katalikų Bažnyčia nenori tapti modernaus pasaulio dalimi? Kodėl jie tokie apsėsti dėl to sekso?“

Giliai atsikvėpiau. Hm, pagalvojau, kur čia sukame… Mudvi sėdėjome kavinėje Edinburge, bandydamos susigrąžinti prarastą laiką. Džesiką aš pažįstu jau daug metų, nors jau kurį laiką mūsų gyvenimai pasuko skirtingais keliais.

− Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios ir žydai tradiciškai draudė seksą iki vedybų ir seksą ne santuokoje, – pasakiau ramiai. – Galų gale, krikščionybė juk kilusi iš judaizmo.

Ji pažvelgė į mane nustebusi. Džesikai kaip ir man trisdešimt metų. Ji turi gerą darbą finansų sferoje Edinburge. Aš – mama ir namų šeimininkė – aprūpinta šeimai atsidavusio vyro. Su Džesika esame draugės nuo mokyklos laikų ir net Edinburgo universitete mokėmės kartu.

− Iš kur ištraukei tokią idėją? – paklausė ji nepatikliai.

− Na, Jėzus buvo žydas, taip pat žmonės, kurie iš pradžių sekė juo, daugiausia buvo žydai. Iš tiesų, dauguma nežydų kilmės žmonių, prisijungusių prie krikščionių sektos prieš du tūkstančius metų Mažojoje Azijoje, lankydavosi žydų sinagogose, – pasakiau.

Ji pažvelgė į mane dar labiau suglumusi.

− Gerai, tarkime, tu teisi…

Ne aš taip sakau, – nutraukiau ją. − Bet archeologija ir tyrimai, kaip žinai, − mokslas.

Ji pažvelgė į mane įtariai ir paklausė:

- Gerai, gerai. Bet kodėl tie senieji žydai ir krikščionys ar dar kas nors – kodėl jie buvo tokie griežti dėl sekso?

− Na, visuotinai pripažinta, kad tik dėl to jie išgyveno. Pagoniškame pasaulyje, kuriame jie gyveno, buvo paplitęs sekso kultas – net senųjų dievų šventyklos naudotos kaip viešnamiai. Šventyklose prostitucija buvo įprastas dalykas.

− Tikrai? -paklausė susidomėjusi.

− Taip. Moterys ilgą laiką buvo sekso kulto išpažinėjos. Bakchantės – kurios garbino vyno dievą Bachą – daugiausia buvo moterys. Jos įsiverždavo į miestelius ir miesto rajonus siūlydamos save. Kita vertus, oficialiai toks elgesys buvo draudžiamas.

-Oho, − nusistebėjo draugė.

− Taip, ir, žinoma, buvo daug lytiškai plintančių ligų, kurių niekas negydė, tad žmonės mirdavo baisia mirtimi, dažnai net didžiųjų miestų gatvėse.
- Skamba baisiai, – pasakė ji.

- Deja, taip buvo. Todėl gali suprasti, kodėl žydai ir krikščionys taip akcentavo susilaikymą.

- Susilaikymą? – paklausė ji suraukdama nosį.

- Taip, pažodžiui tai yra gebėjimas susilaikyti – tvarkyti savo lytiškumo raišką: lytinis aktyvumas leistinas tik santuokoje. Daug kas sako, kad būtent tai ir jų požiūris į gyvybę leido judaizmui ir krikščionybei išgyventi šimtmečius. Bakchantės, deja, išmirė.

- Koks požiūris į gyvybę? – atsargiai paklausė.

- Na, tarp Romos pagonių buvo labai populiaru nenorimus kūdikius tiesiog palikti mirčiai. Krikščionims ir žydams tai atrodė pasibaisėtina. Jiems gyvybė buvo vertinga, – pasakiau aš ne be ironijos žiūrėdama į ją.

Atrodo, nepataikiau. Ji nesupratingai papurtė galvą.

- Gerai, bet ką tai turi bendra su mano klausimu? Kodėl Bažnyčia įstrigo viduramžiuose?

- Toks požiūris į seksą – priskiriant jį tik sutuoktinių luomui – yra labai senas, – atsakiau atsargiai. – Ir ne tik katalikybėje. Visos senosios krikščionybės formos: stačiatikių, koptų, sirų-malabarų apeigų krikščionys − visi tuo įsitikinę. Ir, be abejo, ortodoksalūs judėjai taip pat. Tai yra pagrindas.

- Taip, – ji atsakė. – Ir visi jie įstrigo praeityje.

- Gerai, – pradėjau iš lėto, – Kaip tu manai, kas iš tikro pasikeitė žmonijos lytiškume, hm, nuo to laiko?

- Na, – pasakė ji nepatikliai žvelgdama į mane. – Žinoma, jie nepažino šiuolaikinio mokslo.

- Teisingai, – pasakiau. – Užuot nužudę savo vaikus dar negimusius, jie turėjo laukti, kol jie gims.

- Aš ne tai turėjau galvoje, – pasakė ji stengdamasi išlikti rami.

- Taip. Žinoma, – pasakiau, ir kuriam laikui nutilome .

- Na, tu žinai, kad seksas visais tais laikais buvo siejamas su vaikų atsiradimu, – pasakė ji.

- Teisingai, – atsakiau.

- O dabar seksas yra, na… būdas išreikšti save ir malonumas.

- Būtent čia ir yra visa problema, – pasakiau.

− Taip, − atsakė ji nekantriai. − Bet kur čia ta problema? Kodėl Katalikų Bažnyčia…

– Ne tik katalikai, bet ir mano minėtieji judėjai,  krikščionys koptai, ortodoksai, – pridūriau.

− Gerai… Nu tos visos religijos – kodėl joms užkliūva, kad seksas yra malonumas? Kodėl jos nekenčia malonumų?

− Puiku, − pasakiau giliai įkvėpdama. − Yra du požiūriai į šį klausimą. Vienas, apsimetus antropologu mėgėju, pareikšti, kad tai beviltiškai atsilikę įsitikinimai, kuriuos būtina nušviesti modernybės šviesa.

Ji linktelėjo laukdama.

− Bet juk tai reikštų primesti modernistinę nuomonę įsitikinimams, su kuriais tu nesutinki, o tai būtų vadinama „netolerancija“.

Ji pravėrė burną kažką sakyti, bet tuoj užsičiaupė.

− O kitas požiūris – tos religijos išgyveno todėl, kad palaikė šeimos modelį, kuris išlaikė laiko išbandymus.

− Galbūt, − ji įsikišo. − Bet šis modelis aiškiai neveiksmingas. Skyrybos, nesantuokiniai vaikai – visi šie skaičiai greitai auga.

− Taip, tarp tų žmonių, kurie tvirtai nesilaiko šių įsitikinimų.

− Na, baik. Katalikai skiriasi taip pat dažnai, kaip ir kiti! – sušuko ji.

− Taip, bet katalikas nelygu katalikui. Tuose negausiuose katalikų sluoksniuose, kur ištikimai laikomasi tų senųjų taisyklių – ne seksui iki santuokos ir ne seksui už santuokos ribų – skyrybų ir nesantuokinių vaikų skaičius labai mažas, – pasakiau. – Suprantama, kad panašūs skaičiai yra ir tarp ortodoksalių judėjų ir kitų mano paminėtų grupių.

Ji nepatikėjo manimi.

− Ar dar yra tokių? Turiu omenyje, be jūsų ir jūsų draugų, mėgstančių lotyniškas Mišias.

− Taip, – pasakiau iškilmingai. – Maža to, jie nenaudoja kontracepcijos ir nedaro abortų. Nes gyvybė yra vertybė. Kaip ir senovės Romoje.

Ji nesutikdama papurtė galvą.

− Kaip tu – šiuolaikinė moteris – gali neigti moters teises į reprodukcinę laisvę?

− O ką tai reiškia praktiškai?

− Na, kad moteris neturėtų pastoti arba gimdyti vaiko, jei ji to nenori.

− Gerai, ar galime tiesiog pažvelgti plačiau į „gyvybės“ klausimą. Kadangi, žinoma, dabar žmogaus gyvybė įsčiose nelaikoma vertinga, nebent ją brangintų pati motina, – tuomet ir kiti žmogiškojo gyvenimo būviai – neįgalūs žmonės, ligoniai, seneliai – jie taip pat tampa pažeidžiami.

− Ką turi galvoje? – paklausė ji suglumusi.

− Ar girdėjai apie judėjimą už teisę mirti? Oregone įteisinta suaugusiųjų eutanazija. Belgijoje dabar jau įteisinta ir vaikų eutanazija. Kitas žingsnis būtų tam tikrą žmonių kategoriją paskelbti mažiau teisiškai apsaugotą negu kitos. Tai jau darė naciai.

Ji klausėsi manęs pravira burna.

− Aš niekada apie tai negirdėjau.

− Žinau, − pasakiau liūdnai, tikėdamasi, kad ji iš to padarys išvadas, tačiau mano viltys čia pat sužlugo.

− Bet kaip su moterimis, kurios verčiamos gimdyti vaikus, kurių jos nenori?

− Paklausyk, − tariau aš. − Dabar mes susiduriame su dviem kartomis suirzusių moterų, kurioms jau buvo suteikta „reprodukcinė laisvė“. Kaip visa tai veikia? Šiandien visuomenė sako, kad paauglės, turinčios lytinius santykius, turi būti „apsaugotos“, tiesa?

− Žinoma, − atsakė ji.

− Bet juk tai reiškia „būti apsaugotai nuo nėštumo“. Tai nereiškia būti apsaugotai nuo išnaudojimo ar piktnaudžiavimo. Tai netgi nereiškia, kad esi apsaugota nuo prekybos žmonėmis, deja. Taigi ji turi „reprodukcinę laisvę“, bet nėra laisva nuo išnaudojimo ar piktnaudžiavimo, ar ne? Ar ji yra laisva, kad būtų branginama ir mylima visą gyvenimą?

Džesika sušnarpštė:

- Tu nori pasakyti, kad moterys branginamos ir mylimos tik santuokoje, bet juk taip nėra. Žinoma, man patinka tokios santuokos kaip tavo ir Deivido, bet…

Aš linktelėjau.

− Bet palikim kol kas santuoką. Leisk man užduoti tau klausimą – ar mergina laisva tiesiog gyventi su draugu?

− Žinoma, − atsakė Džesika gūžteldama pečiais.

− Ne, − papurčiau galvą. – Jei ji leidžia naudoti savo kūną – mes visi gerai žinome, kas paprastai iš to išeina. Taigi kiek laisva ji yra iš tikrųjų?

Džesika nudelbė akis, bet ir toliau klausėsi.

− Dabar pažiūrėkime į vyresnes moteris. Kiek iš jų susirado gerą vyrą po serijos nesėkmingų lytinių partnerysčių? Vis išnaudojamos, priverstos jaustis nevykėlėmis, nes žaidė madingus žaidimus.

Ši paskutinė pastaba pataikė. Džesika atrodė niūri. Po paskutinio santykių nutraukimo jai reikalai klostėsi nekaip.

− Pažvelkime į tipišką keturiasdešimtmetę, − aš neatlyžau. − Ji turėjo „reprodukcinę laisvę“ – todėl „nedavė reprodukcijos“, negimdė. Dabar ji viena – be galimybės turėti šeimą. Ar galbūt ji turi vaiką, bet neturi vyro, neturi kas apgintų ir pasirūpintų.

Džesika linktelėjo. Abi mes turėjome seseris, vienas auginančias vaikus.

− Pasakyk man, ar šios moterys laimingos tame varge? – grįžau prie esmės. − Ar panašu, kad jos sukurs šeimas, kuriose bus puoselėjama tradicijos ir viltingai žiūrima į būsimųjų kartų ateitį.

Džesika pažiūrėjo į mane ir nieko nepasakė.

− Atsakymas, žinoma, yra ne. Ar kada pasidomėjai, kodėl krikščionys ir žydai išgyveno iki šių laikų? Kaip ir kas atsitiko tiems visiems pagonims, kuriems paleistuvystė, homoseksualumas ir kūdikių žudymas buvo normalus reiškinys?

Džesika pažiūrėjo į mane abejingai.

− Atsakymas yra paprastas − demografija. Jiems kaip populiacijai nepavyko išlikti: jie negyveno tiek ilgai, kad užaugintų vaikus, todėl neperdavė savo tikėjimo sistemų. Jie išmirė.

Džesika pažiūrėjo pro langą, bet aš atkakliai tęsiau.

− Taigi galų gale žmonių visuomenė gali žvelgti į seksą dvejopai: laikyti tai malonumu, tokiu atveju visuomenė išmiršta, arba susieti seksą su šeima, kad visuomenė išliktų.

− Bet ką tai bendra turi su moters laisve pasirinkti šiandien? – Džesika paklausė beviltiškai.

− Daug ką, − gūžtelėjau pečiais. − Nepriklausomai nuo pasaulėžiūros, kiekvienas vyras ir moteris turi pasirinkti, kaip jiems elgtis. Ar jiems bus priimtinas susilaikymas? Ar jie pasirinks sutuoktinį, kuriam taip pat bus priimtinas susilaikymas? Jei ne …

Mano dideliam nustebimui, Džesika dabar prapliupo ašaromis.

− K-kas atsitiko? − sulemenau. Ji greitai užsidengė veidą, aš pradėjau ieškoti savo rankinėje vienkartinių nosinaičių.

Ji papurtė galvą, kratoma smarkaus kūkčiojimo ir paėmusi nosinaitę nusišnypštė nosį.

− A-aš nėščia, − ji galiausiai liūdnai ištarė tarp kūkčiojimų. – A-aš nenorėjau tau sakyti apie Dž-Džimį. Mes gyvenome kartu apie du mėnesius. I-ir dabar aš nėščia.

Atsidusau.

− O taaip. O ką Džimis sako?

− J-jis man pasakė, kad a-atsikratyčiau tuo, − tarė ji ir jos akys vėl pasruvo ašaromis.

Pasiunčiau į dangų trumpą maldos atodūsį.

− Hm, gerai. O kaip tu jautiesi?

− Ką reiškia, kaip tu jautiesi? − sušuko ji įnirtingai šluostydama akis. – Kaip aš turėčiau jaustis?

Aš atsidusau ir pradėjau iš naujo:

− Leisk man kitaip paklausti. Kaip būtų, jei Džimis, tai sužinojęs, būtų pasakęs, kad yra laimingas?

− Jis niekada taip nepasakys. Jis sakė: „Arba aš, arba kūdikis“, − pakartojo ji Džimio žodžius, nors ašaros riedėjo jos gražiu veidu. Jos balse skambėjo kartėlis. − Tai ką dabar gali pasakyti apie savo didžias idėjas?

Pagalvojau.

− Šios idėjos čia labai tinka, − atsakiau. − Tačiau dabar tai nėra taip svarbu. Dabar svarbu, ką tu gali padaryti, kad galiausiai būtum laiminga.

− Laiminga?! − sušuko ji, aiškiai parodydama, kad taip nesijaučia. – Aš buvau laiminga. Turėjau draugą. Aš noriu draugo. Aš nenoriu vaiko!

− Gerai, − tariau bandydama susigaudyti. Staiga man gimė mintis. − Tai ko tu verki?

Ji pažiūrėjo į mane tarsi netekusi žado.

− Ką turi omenyje?

− Atrodo, viskas yra gana aišku. Tu nenori vaikelio. Tu nori Džimio. Jis nenori vaikelio – arba jis nebenori tavęs, jei tu turėsi vaikelį. Tai kur čia problema? Kodėl tu tokia nelaiminga?

− Dėl D-Džimio, nes jis nori, kad aš tai padaryčiau, − sušuko ji.

− Taigi, tu neturi nieko daryti, − lėtai ištariau tebemąstydama. − Atleisk, bet tu atrodai ganėtinai nelaiminga – kas konkrečiai tave trikdo Džimio reakcijoje?

− G-gerai, tai atrodo žiauroka, − pasakė ji su netikrumu.

− Na taip, − pasakiau su ironija. − Tai skamba tarsi jam per daug nerūpėtų, ar ne?

Ji pažvelgė į mane skvarbiai.

− Kaip aš suprantu,  jis tavęs nenorės, jei tu turėsi vaikelį. Ką tai tau sako? Ar tu taip pat jo nenorėtum, jei jis turėtų vaikelį? Tavo vaikelį?

− Žinoma, ne, − pasakė ji trindama akis.

− Taigi, kaip tu galvoji, kas atsitiks, kai tu padarysi abortą? – paklausiau. − Manai, kad viskas bus kaip anksčiau?

− Galbūt, − pasakė ji, bet buvo matyti, kad abejoja.

− Tikriausiai ne, − pasakiau stengdamasi neužgauti jos jausmų. – Niekada nebebus taip, kaip buvo.

Ji giliai atsiduso.

− Aš-aš taip pat manau. Iš tikrųjų noriu, kad viskas būtų kaip buvę. Bet taip tikriausiai nebebus.

− Taigi tu sakei, kad nori draugo, o ne kūdikio.

− Na, gerai, aš nenoriu vaikelio dabar. Apskritai tai aš noriu vaikelio. Turiu omenyje, jei Džimis norėtų vaikelio, viskas būtų visiškai kitaip.

− Pala pala. Dabar tu sakai, kad norėtum vaikelio, jei dalykai klostytųsi kitaip.

− Taip, − pasakė ji ir nutilo.

Aš atsidusau.

− Atrodo, kad dabar suprantu, ką tada sakei, − ištarė ji tyliai. − Kad visa, kas susiję su seksu, tikrai nepasikeitė per visą istoriją.

− Ne, žmonės tikrai nepasikeitė, − pasakiau, ieškodama žodžių. − Taigi, tarkime, tu eisi daryti aborto, kaip manai, ką darys Džimis?

Džesika giliai atsiduso.

− Aš nežinau. Prašiau, kad eitų su manimi drauge, o jis atsakė, kodėl negalėtų manęs palydėti draugė.

Ji atrodė labai nelaiminga. Mintyse suskaičiavau iki penkių, kad susilaikyčiau nepasakiusi, ką aš galvoju apie jos brangųjį Džimį.

− Neatrodo, kad jis norėtų visame tame dalyvauti, − pagaliau išdrožiau.

Ašaros vėl pradėjo riedėti Džesikos skruostais. Atsidusau ir apkabinau ją.

− Pažiūrėk, − tariau. − Pasakei, kad norėtum vaikelio, tiesa? Ir, žinoma, tu norėtum turėti vyrą. Bet atrodo, kad dabar turi vaikelį, bet neturi vyro.

Džesika linktelėjo ir nusišluostė akis. Turiu pasakyti, žavėjausi jos drąsiu atvirumu šią akimirką.

− Tu Džimio nepakeisi, − pasakiau be užuolankų.

− Ne, nepakeisiu, − prisipažino.

− Taigi Džimio klausimas yra atskiras nuo kūdikio klausimo, – pasakiau kaupdama drąsą, bet ji prabilo pirmiau.

− O kaip aš galiu pati viena visa tai pakelti? − sušuko ji staiga ir vėl apsiašarojo.

Kaip ištekėjusi dviejų vaikų motina, turėjau pripažinti, kad perspektyva išties atrodė sudėtinga, netgi tokiai talentingai merginai kaip Džesika. Nors ji turėjo gerą darbą, jos šeima tikriausiai patartų jai nutraukti nėštumą. Apsimečiau nesuprantanti:

− Tu turi teisę turėti tą vaikelį. Maža to, tu turi teisę būti palaikoma šio vaikelio tėvo ir savo šeimos.

Ji smarkiai  papurtė galvą.

− Mano mama sako, kad aš kvaiša, − tarė ji. − Mano sesuo taip pat.

Gūžtelėjau pečiais.

− Būtų gerai, jei jie tave palaikytų, − pasakiau aš. − Bet jeigu jie ir nepritaria, – kodėl tai turėtų įtakos tavo sprendimui? Tai tavo kūdikis.

Džesika atrodė nusiminusi.

− Klausyk, – pabandžiau vėl. – Juk tu tiki, kad moterys turi teises, ar ne? Ar tai nėra pati elementariausia teisė? Teisė turėti kūdikį?

Džesika linktelėjo, atrodė susimąsčiusi.

− Pažvelk į šį reikalą iš kitos pusės. Pasirinkdama turėti kūdikį, gali prarasti Džimį. O gal ir ne, − patraukiau pečiais. − Tai gali nuliūdinti tavo šeimą, bet jiems tai praeis. Tikrai bus sunku auginti kūdikį vienai, tačiau tai nėra neįmanoma. O svarbiausia – tai yra TAVO gyvenimas ir tavo kūdikis.

− Teisės nepadeda duonos ant stalo, − piktai ji atsakė. – Kas prižiūrės mano vaiką, kai eisiu į darbą?

− Na, aš būnu namie ir galiu tau padėti, − savanoriškai pasisiūliau. – Ir tavo mama pensininkė, tiesa?

Ji linktelėjo ir atsikvėpė.

− Atvirai kalbant, visa tai yra antraeiliai klausimai. Svarbiausia tai, kad Dievas ne kasdien duoda tokią galimybę. Pati žinai, kad galbūt niekada daugiau jos neturėsi.

Ji pažvelgė į mane labai rimtai ir linktelėjo.

− Žinau, − tarė lėtai. – Deja, galiu niekada nesutikti savo Tikrojo Išrinktojo.

Truktelėjau pečiais ir nusišypsojau.

− Gali taip atsitikti, kad tavo įsivaizdavimas apie Tikrąjį Išrinktąjį gali keistis, – tariau šypsodamasi. – Gal taip pat greičiau atpažinsi ir netikruosius.

Ji vėl linktelėjo.

− Netikrieji yra tie, kurie mano, kad seksas yra tik malonumui? − ji paklausė tyliai.

Linktelėjau vėl, bet šį kartą su visu rimtumu.

− Taip, tariau, − tai yra tai, ką Katalikų Bažnyčia kartoja jau 2000 metų.

Ji skeptiškai pažvelgė į mane, bet aš jau mačiau šypseną jos lūpų kampučiuose.

 

Beverly De Soto, Regina Magazine redaktorė.

This vignette orginially apeared in Regina Magazine © 2014, and is used with permission. All rights reserved.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>