LIETUVOS ŠEIMOS CENTRAS
Pasaulio karas ir taika prasideda šeimoje
(Motina Teresė)
Sužadėtiniams

„Dviem yra geriau negu vienam... Jei vienas iš jų suklumpa, kitas padeda bičiuliui atsikelti" (Plg. Koh 4, 9-10).

Sužadėtiniams

Santuoka yra sakramentas. Žmones, kurie sukurti kaip vyras ir moteris, Santuokos sakramentas įgalina neatšaukiamai tapti vienu kūnu (plg. Mt 19, 6). Bažnyčiai rūpi, kad sutuoktiniai pasiektų tikėjimo tikslą - savo išganymą. Todėl „Bažnyčia kreipiasi į jaunus žmones, kurie rengiasi sudaryti santuoką ir kurti šeimą, kad atvertų jiems naujus horizontus, padėtų atskleisti didybę ir grožį to pašaukimo, kuris skirtas tarnauti meilei ir gyvybei" (FC 1).


„Mūsų laikais, labiau negu kada nors anksčiau, būtina jaunuolius rengti santuokai ir šeimos gyvenimui. Kai kuriuose kraštuose dar yra šeimų, kurios pagal senus papročius pačios rūpinasi perduoti jaunuoliams šeimos ir santuokinio gyvenimo vertybes, auklėdamos ir nuosekliai supažindindamos su šiomis problemomis. Tačiau pasikeitimai, įvykę beveik visose dabartinėse visuomenėse, reikalauja, kad ne tik šeima, bet ir visuomenė, ir Bažnyčia taip pat rengtų jaunuolius prisiimti atsakomybę už jų pačių ateitį" (FC 66).


Pasirengimas Santuokos sakramentui vyksta visuose šeimos centruose.

 

Liturginis kalendorius

Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai.


Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas.


Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, - nieko nelaimėčiau.


Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.


Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai.


Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.


Meilė niekada nesibaigia.


(1 Kor 13, 1-8)