Lietuvių English

9 Katechezė

IX. MOKYTOJA, MOTINA, ŠEIMA: BAŽNYČIOS PRIGIMTIS IR VAIDMUO

Bažnyčia turi institucinę formą, nes turi darbuotis pasaulyje. Tačiau tai nėra jos visa esmė. Bažnyčia yra Kristaus Sužadėtinė, „ji“, o ne „tai“. Šventojo Jono XXIII žodžiais, ji yra mūsų motina ir mokytoja, mūsų guodėja ir vedlė, tikėjimo šeima. Net ir tada, kai jos tauta bei vadovai nusideda, mums vis tiek reikia Bažnyčios išminties, sakramentų, palaikymo ir tiesos skelbimo, nes ji yra paties Jėzaus kūnas pasaulyje – Dievo tautos šeima iš didžiosios raidės.

 

Bažnyčia yra mūsų Motina; mes esame jos sūnūs ir dukterys

174. Bažnyčia yra dangiškoji Jeruzalė, „aukštybių Jeruzalė“, „mūsų Motina“ (161) (Gal 4, 26). Bažnyčia yra mūsų „naujojo gimimo Motina“ (162). Bažnyčia, kuri yra Kristaus Nekaltoji Sužadėtinė, gimdo sūnus ir dukteris, kurie gimsta „iš aukštybių“, „iš vandens ir Dvasios“ (Jn 3, 3. 5).

175. Ką reiškia „gimti iš aukštybių“? Ar tai reiškia, kad po Krikšto nebeturime žemiškosios tapatybės? Ne, tai reiškia, kad „iš Krikšto šaltinių gimsta vienintelė Naujosios Sandoros Dievo tauta, kuri peržengia visas prigimtines bei žmogiškas tautų, kultūrų, rasių ir lyčių ribas: Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną Kūną“ (163). Tai reiškia, kad kaip Bažnyčios sūnūs ir dukterys mes turime naują tapatybę, kuri negriauna, bet pranoksta visus būdus, kuriais žmonės paprastai konstruoja savo tapatybes.

176. Kaip Bažnyčios nariai esame nariai „vieno Kūno“, kuris nenusakomas tokiomis žmogiškosiomis savybėmis kaip amžius, tautybė, protingumas, nei tokiais žmogiškaisiais pasiekimais kaip našumas, organizacija ar moralinė dorybė. Jei Bažnyčia būtų nusakoma kokiomis nors iš šių žmogiškųjų savybių, būtume atgimę ne „iš aukštybių“, bet iš apačios, iš savęs pačių bei savo ribotų galimybių. Mat nesvarbu, kokie protingi ar dorybingi būtume, visa tai tik niekis, palyginti su tobula Kristaus ir jo Sužadėtinės, aukštybių Jeruzalės, mūsų Motinos, Bažnyčios, meile. Tapdami jos sūnumi ar dukterimi, gauname dovaną, naują tapatybę Kristuje, kurios negalime patys sau suteikti.

 

Kaip ir kodėl Bažnyčia yra šventa?

177. Sakydami, kad Bažnyčia yra „nesutepta“, neignoruojame to, kad visi jos nariai yra nuodėmingi, nes Bažnyčia yra „šventa ir drauge nuolat apvalytina“ (164). Jos šventumas yra Kristaus, jos Sužadėtinio, šventumas. Būtent Kristaus, Jaunikio, meilė pirmiausia ir sukuria Bažnyčią: „Bažnyčia pirmiausia gimė iš visiško Kristaus atsidavimo mūsų išganymui, pradėto įsteigiant Eucharistiją ir užbaigto ant kryžiaus <…>. Kaip Ieva buvo padaryta iš užmigusio Adomo šonkaulio, taip Bažnyčia gimė iš nukryžiuotojo Kristaus pervertos širdies“ (165).

178. Galėtume sakyti, kad Bažnyčios „konstitucija“ yra ne kokia nors mums pasiekti įmanoma dorybė, šventumas ar koks nors darbas, bet save dovanojanti Kristaus meilė. Gimdami iš Bažnyčios kaip savo Motinos, gimstame iš šios Kristaus meilės. Ta meilė suteikia tapatybę Bažnyčiai ne kaip tautai ar grupei, ar klubui, žmogiškai įsteigtam šalia kitų, bet kaip „Sužadėtinei“, „Sutuoktinei“, kuri yra „vienas kūnas“ su Kristumi ir todėl vienas Kūnas.

179. Meilės, į kurią įsiliejame gimdami Kristuje, negalime sau suteikti patys. Kartą gauta, ji apvalo taip, kad Bažnyčia, būdama kiekviename savo sūnuje bei dukteryje, visada yra perkeičiama į Kristaus meilę, kol Kristus įgaus pilnutinį pavidalą visuose. Tokia yra keliaujančios Bažnyčios įvaizdžio prasmė, Bažnyčios, „keliaujančios“ savo galutinio tobulumo, tobulumo meilėje ir per meilę, kuri ją pirmiausia nusako, link.

180. Iki to meto Bažnyčia patirs, kad jos kelionė yra nuolatinis žengimas „atgailos ir atsinaujinimo keliu“ (166), ir ji negali tvirtinti ir netvirtina esanti tobula niekuo, išskyrus savo kraičiu, Kristaus krauju, t. y. jo meile.

 

Katalikų nuodėmės nepanaikina to, kas Bažnyčioje šventa

181. Tai, kad Bažnyčios pagrindas yra Kristus, reiškia, kad nuodėmė Bažnyčioje, net jos įšventintųjų tarnautojų nuodėmė, negali anuliuoti Bažnyčios tapatybės ar jos šventumo, nes Bažnyčios tapatybė kyla ne iš mūsų. Ji kyla iš Kristaus. Senajame Testamente Dievo tauta, Izraelis, nusakoma jos sandora su Dievu ir jokia jos nuodėmė negalėjo anuliuoti to „išrinktumo“ ar tapatybės, duotos jai kaip Dievo tautai. Kad ir kur sukdavo izraeliečiai, Dievas jų nepalikdavo. Kas tik su jais susidurdavo, visada susidurdavo su Dievo tauta, kad ir kaip būtų nusidėjęs kuris nors tautos narys.

182. Dievo ištikimybė sandorai galioja ir Bažnyčiai. Bažnyčios stebuklas yra tai, kad ją nusakančios Kristaus meilės negali panaikinti jokia jos narių nuodėmė. Ji yra regima bendrija pasaulyje, bet tokia, kuri nenusakoma niekuo, kas „iš“ pasaulio. Štai čia ir glūdi Bažnyčios grožis. Nereikia laukti, kol bus įsteigta dvylikos tobulų žmonių bendrija, kad galėtume pareikšti turį tikėjimo vertą Bažnyčią. Savo tikėjimą grindžiame ne žmogiškosiomis dorybėmis ar tobulybėmis, bet tikime į už mus numirusį Jėzų Kristų, kurio kraujas padarė mus „išrinktąja gimine, karališkąja kunigyste, šventąja tauta“, Dievo tauta, skelbiančia įstabius darbus to, kuris pašaukė mus iš tamsos į nuostabią šviesą (1 Pt 2, 9).

 

Bažnyčios Magisteriumas ir atsakomybė

183. Bažnyčiai, kaip mūsų Motinai, suteikiančiai mums naują meilės ir šventumo, iš kurių ji pati kilo, tapatybę, taip pat tenka atsakomybė mokyti mus, vis tobuliau diegti mums naują tapatybę, kurią gavome ne iš pasaulio, bet „iš aukštybių“. Nuo šios funkcijos jos negali atleisti jokia pasaulietinė valdžia, nes Bažnyčios gaunama ir tada teikiama tapatybė ateina ne iš pasaulio darbų, kaip matėme, bet juos visus pranoksta bei ištobulina. Priešingai, „pastoracinė Bažnyčios Magisteriumo pareiga yra budėti, kad Dievo tauta gyventų tiesoje, kuri išlaisvina“ (167).

184. Bažnyčios Magisteriumas tarnauja visai Dievo tautai išlaikydamas sveiką Evangelijos tiesą kartu su visais išreikštai ar neišreikštai Evangelijoje apreikštais moraliniais mokymais, gaivinančiais žmogaus laisvę. Jie apima tokias tiesas kaip žmogaus asmens kilnumas, kūrinijos gerumas, santuokinio būvio iškilumas ir jo vidinis nukreiptumas į gyvybę teikiančią meilės bendrystę. Šių tiesų negali anuliuoti nuodėmės, kuriomis trypiamas tų tiesų skelbiamas kilnumas. Priešingai, tokios nuodėmės skatina Bažnyčią vis tvirčiau skelbti šias tiesas, ypač kai ji siekia atsinaujinti tų pačių tiesų ir meilės, iš kurios jos kyla, atžvilgiu.

 

Kaip sutuoktinių poros ir šeimos vykdo Bažnyčios liudijimą?

185. Sutuoktiniams krikščionims tenka pagrindinis vaidmuo skelbti šias tiesas pasauliui įtikinamiausiu būdu, t. y. gyvenimu, nuolatos perkeičiamu meilės, kuri poroms suteikiama Santuokos sakramentu ir jų bendrystę apibrėžia kaip vyro ir žmonos. Popiežius Pranciškus jaudinamai apibūdino, kaip tiesą gali liudyti sutuoktiniai krikščionys, palaikomi Santuokos sakramento malonių:

Sužadėtiniai krikščionys nėra naivūs, suvokia galimas gyvenimo problemas ir pavojus. Tačiau nesibaimina prisiimti atsakomybės Dievo ir visuomenės akivaizdoje. Nesprunka į šalį, neužsisklendžia, neatsisako užduoties sukurti šeimą ir dovanoti pasauliui vaikų. – Bet šiandien, Tėve, tai sunku. – Iš tiesų sunku. Štai kodėl reikia malonės, sakramentu suteikiamos malonės! Sakramentai nėra gyvenimo papuošalai – kokios gražios jungtuvės, kokios gražios apeigos, kokia graži šventė! Pastarieji dalykai nėra Santuokos sakramentas, nėra sakramento malonė. Tai – dekoracija! Malonė nėra gyvenimui papuošti, ji skirta, kad mums gyvenime suteiktų tvirtybės, įkvėptų drąsos, jėgų eiti pirmyn! Nepersiskiriant, visada drauge. Krikščionys priima Santuokos sakramentą, nes suvokia, kad jis jiems būtinas! (168)

186. Popiežiai Jonas Paulius II ir Benediktas XVI abu yra citavę ištrauką iš Pauliaus VI apaštališkojo paraginimo Evangelii nuntiandi: „Šiandienis žmogus mieliau klauso liudytojų, o ne mokytojų, o jei klauso mokytojų, tai dėl to, kad jie yra liudytojai“ (169). Popiežius Pranciškus kviečia sutuoktinius krikščionis būti savotiškais mokytojais, kurių klausosi šiandienis žmogus, mokytojais, kurie moko savo liudijimu ir todėl palaiko tiesą bei rodo jos įtikimumą būdami atviri naujai gyvybei, nuoširdžiai mylėdami ir svetingai sutikdami kitą, būdami meilės ir gailestingumo oazėmis kultūroje, labai dažnai paženklintoje cinizmo, kietaširdiškumo ir nusivylimo.

187. Sutuoktinių krikščionių liudijimas gali atnešti šviesos į pasaulį, kuris labiau vertina ne asmenis, bet našumą, ne „buvimą“, bet „turėjimą“ ir todėl yra visiškai užmiršęs „asmenų“ ir „buvimo“ vertę. Tegu susituokusieji Kristuje sąžiningai liudija jo meilę, taip tapdami iš esmės visada ir visur įtikimos tiesos mokytojais.

188. Bažnyčia yra institucija, bet ji visada yra daugiau nei institucija. Ji yra motina, sužadėtinė, kūnas, šeima ir sandora. Visi pakrikštytieji yra jos sūnūs ir dukterys, turintys pamatiškiausią bei autentiškiausią krikščionio tapatybę. Kaip mūsų nuodėmingumas niekada nepanaikina mūsų sukurtumo pagal Dievo paveikslą ir mūsų narystės Dievo šeimoje, lygiai taip ir katalikų nuodėmės nepanaikina Bažnyčios šventumo. Bažnyčios esmė priklauso nuo Jėzaus, pamato, kuris daro mus atskaitingus, bet taip pat yra gilesnis ir saugesnis nei bet kokie žmogaus laimėjimai ar nesėkmės. Nepaisydama savo daugybės trūkumų, Bažnyčia negali vengti atsakomybės skelbti Evangeliją, todėl mes ir vykdome jos užduotį mylėti.

 

KLAUSIMAI DISKUSIJAI

a) Kaip Dievo sandora mus saugo net tada, kai nusidedame?

b) Nusideda visi, net katalikų vadovai. Kodėl sakome, kad, nepaisant to, Bažnyčia yra šventa?

c) Ko Jėzus nori iš mūsų, kai Bažnyčia negyvena pagal jo standartus?

d) Kodėl Jėzus myli Bažnyčią? Kuo Bažnyčia jam patinka? Kas jį nuvilia?

 

Nuorodos

(161) Plg. KBK, 757.

(162) KBK, 169.

(163) KBK, 1267. Plg. 1 Kor 12, 13.

(164) LG, 8 ir KBK, 827.

(165) KBK, 766.

(166) LG, 8 ir KBK, 827.

(167) KBK, 890.

(168) Popiežius Pranciškus. Kreipimasis į šeimas, Tikėjimo metų proga atvykusias į Romą (Vatikanas, 2013 10 26).

(169) EN, 41.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>