Lietuvių English

8 Katechezė

VIII. NAMAI SUŽEISTAI ŠIRDŽIAI

Daugelis žmonių, ypač šiandien, susiduria su skausmingomis situacijomis, kylančiomis iš skurdo, negalios, ligų ir priklausomybių, nedarbo ir vienišumo garbiame amžiuje. Bet šeimos gyvenimui ypač gilų poveikį daro skyrybos ir potraukis prie tos pačios lyties asmenų. Krikščionių šeimos ir šeimų tinklai turėtų būti gailestingumo, saugumo, draugystės ir paramos kovojantiems su šiomis problemomis versmės.

 

Klausytis Jėzaus stiprių pasakymų

147. Sveikindamas Šventąją Šeimą šventykloje, Simeonas pareiškia, kad kūdikėliui Jėzui skirta būti „prieštaravimo ženklu“ (Lk 2, 34). Tų Evangelijos žodžių tiesą patvirtina Jėzaus amžininkų reakcija į jo tarnystę. Jėzus net papiktina daugelį iš savo sekėjų (132). Viena iš to priežasčių yra „stiprūs pasakymai“.

148. Kai kurie iš Kristaus stipriausių pasakymų susiję su santuoka, lytiniu potraukiu ir šeima. Jėzaus mokymas apie santuokos neišardomumą šokiruoja ne tik fariziejus, bet ir jo sekėjus: „Jei tokie… reikalai, tai neverta vesti“, – murma mokiniai (Mt 19, 10). Kalno pamoksle Jėzus ne tik pagilina Dekalogo mokymą, bet ir, kaip naujasis Mozė, ragina savo sekėjus radikaliai perkeisti savo širdis: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Nesvetimauk! O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“ (Mt 5, 27–28).

149. Viešpaties mokiniai yra nauja mesijinė šeima, pranokstanti ir svarbesnė už tradicinius šeimos santykius (133). Kristaus sekėjams Krikšto vanduo yra tirštesnis nei kraujas. Viešpaties sandora suteikia naują kontekstą mūsų kūnams ir mūsų santykiams suprasti.

150. Bažnyčia tęsia Jėzaus misiją pasaulyje. „Kas jūsų klauso, manęs klauso“, – sako Jėzus mokiniams išsiųsdamas juos savo vardu (Lk 10, 16). Vyskupai per bendrystę su Šventuoju Tėvu yra šios apaštalų misijos įpėdiniai (134). Tad nestebina, kad kai kurie Bažnyčios mokymai irgi atrodo „stiprūs pasakymai“, neatitinkantys dabartinės kultūros, ypač mokymai apie santuoką, seksualinę raišką ir šeimą.

 

Bažnyčia yra lauko ligoninė

151. Norėdami teisingai suvokti Bažnyčios tarnystę mokyti, iš akių turime neišleisti ir jos pastoracinės prigimties. Popiežius Pranciškus kartą puikiai palygino Bažnyčią su „lauko ligonine po mūšio“. Jis pasakė: „Rimtai sužeisto žmogaus beprasmiška klausti, ar padidėjęs cholesterolis ir koks cukraus lygis jo kraujyje! Pirma reikia gydyti žaizdas. O paskui galėsime pasikalbėti ir apie visa kita. Gydykite žaizdas, gydykite žaizdas… Ir pradėti reikia nuo pamatų“ (135).

152. Lytiškumas yra ypač veikiamas žaizdų. Vyrus, moteris ir vaikus gali sužeisti palaidas seksualinis elgesys (jų pačių ir kitų), pornografija ir kitos žmogaus sudaiktinimo formos, prievartavimas, prostitucija, prekyba žmonėmis, skyrybos ir vis priešiškesnės santuokai kultūros kurstoma baimė įsipareigoti (136). Kadangi šeima savo narius formuoja taip giliai – aprėpdama „asmens genealogiją“ biologiniu, socialiniu ir santykių matmeniu, – suirę santykiai šeimoje palieka labai skausmingas žaizdas (137).

153. Popiežius Pranciškus padeda žvelgti į Bažnyčios „stiprius pasakymus“ kaip į mus gydančius žodžius. Bet imantis gydyti žaizdas pagal jų sunkumą, pirma reikia nustatyti, kokios pagalbos reikia skubiausiai.

154. Evangelijose gausu pasakojimų apie Jėzaus gydomąją veiklą. Gydytojas Kristus yra dažnas įvaizdis šventojo Augustino kūryboje. Viename Velykų pamoksle jis rašo: „Viešpats [kaip] patyręs gydytojas geriau žino, kokia ligonio būklė, nei pats ligonis. Kaip gydytojai įveikia kūno negalavimus, Viešpats gali įveikti ir sielos negalavimus“ (138). Remdamasis palyginimu apie gerąjį samarietį, Augustinas laiko Bažnyčią užeiga, į kurią sužeistas keleivis atnešamas atgauti jėgų: „Mes, sužeistieji, prašykime gydytojo, leiskimės būti nunešami į užeigą, kad mus pagydytų <…> todėl, broliai, Bažnyčia, kurioje gydomas sužeistas žmogus, šiuo metu irgi yra keleivio užeiga“ (139).

155. Bažnyčiai labiausiai rūpi atvesti žmones į susitikimą su dieviškuoju Gydytoju. Bet kuris susitikimas su Kristumi gydo nupuolusią žmogystę, o Šventąją Dvasią visada galima pakviesti į mūsų širdis, kad galėtume atgailauti ir atsiversti. „Visus krikščionis, kad ir kur bei kokiomis aplinkybėmis jie gyventų, kviečiu šiandien pat atnaujinti savo asmenišką susitikimą su Jėzumi Kristumi ar bent pasiryžti leisti jam su mumis susitikti, kasdien nepaliaujamai jo ieškoti. Nė vienas neturi pagrindo manyti, kad šis kvietimas ne jam, nes džiaugsmas, atneštas Viešpaties, skirtas visiems“ (140).

156. Pabrėždamas asmeninio susitikimo su Jėzumi svarbą, popiežius Pranciškus kartoja savo pirmtakų ištaras. Popiežius Benediktas XVI yra pareiškęs: „Apsisprendimui tapti krikščionimi pradžią pirmiausia duoda ne etinis siekis ar kokia nors didi idėja, bet susitikimas su tam tikru įvykiu, su Asmeniu, atveriančiu gyvenimui naują horizontą ir sykiu duodančiu tvirtą kryptį“ (141). O popiežius Jonas Paulius II pabrėžė: „Kad žmonės galėtų „susitikti“ su Kristumi, Dievas jiems davė savo Bažnyčią. Iš tikrųjų, Bažnyčia trokšta tarnauti vien tam, kad kiekvienas žmogus galėtų atrasti Kristų, kad Kristus su kiekvienu žmogumi galėtų eiti per gyvenimą“ (142).

157. Naująją evangelizaciją galima suvokti kaip sužeistųjų iš pasaulio mūšio lauko nešimą susitikti su dieviškuoju Gydytoju bei gydymu, jo siūlomu Bažnyčios bendruomenėje. Popiežius Pranciškus šią užduotį laiko iššūkiu būti „misionieriškąja Bažnyčia“ arba „iškeliaujančia Bažnyčia“ (143).

 

Gyti ir augti Bažnyčia padeda kantrumu ir atlaidumu

158. Bažnyčioje Dievo malonės gydomąją galią perteikia Šventoji Dvasia. Šventoji Dvasią Jėzų sudabartina Bažnyčiai švenčiant liturgiją, maldingai skaitant Raštą šventosios tradicijos šviesoje, vykdant mokymo užduotį, tarnaujančią Dievo žodžiui (144). Kristus Gydytojas ypač reiškiasi Atgailos ir Ligonių patepimo sakramentuose, kurie abu yra gydymo sakramentai (145).

159. Dalyvavimas sakramentiniame gyvenime, maldos gyvenimo plėtojimas, gailestingosios meilės praktikavimas, dvasinė drausmė, atskaitingumas ir draugų Bažnyčioje palaikymas – visa tai sužeistam, bet sveikstančiam krikščioniui yra kelias į atsivertimą. Tačiau atsivertimas neįvyksta per akimirką. Tai nuolatinė visų Bažnyčios narių užduotis: „Bet Kristaus raginimas atsiversti girdimas ir tolesniame krikščionio gyvenime. Tas antrasis atsivertimas yra nesibaigiantis visos Bažnyčios uždavinys: priimdama savo glėbin nusidėjėlius, ji yra šventa ir nuolat apvalytina, todėl nuolat žengia atgailos ir atsinaujinimo keliu“ (146).

160. Atsivertimo tobulėjimas ugdo mūsų gebėjimą suprasti Bažnyčios mokymą bei juo gyventi. Kalbėdamas apie susituokusių krikščionių tobulėjimą, šventasis Jonas Paulius II skyrė „laipsniškumo dėsnį“ ir „įstatymo laipsniškumą“ (147). Atsigaudami nuo nuodėmės žaizdų, krikščionys auga šventumu kiekvienoje srityje, įskaitant lytiškumą. Jei suklumpa, turi grįžti prie Dievo gailestingumo, prieinamo per Bažnyčios sakramentus.

161. O „įstatymo laipsniškumas“ yra klaidinanti idėja, „tartum Dievo įstatymas turėtų skirtingus reikalavimus ir formas skirtingiems asmenims ir situacijoms“ (148). Pavyzdžiui, kai kas neteisingai įrodinėja, jog susituokusios poros, laikančios katalikų mokymą apie atsakingą tėvystę pernelyg sunkia našta, turėtų būti raginamos vadovaudamosi sąžine spręsti – rinktis kontracepciją ar ne. Tai klaidinga laipsniškumo forma. Iš tiesų taip dangstomas savotiškas paternalizmas, neigiantis kai kurių Bažnyčios narių gebėjimą atsiliepti į Dievo meilės pilnatvę ir siekiantis „nuleisti“ krikščioniškojo mokymo apie moralę „kartelę“ jiems.

162. Tikrojo laipsniškumo dvasia popiežius Pranciškus neseniai pagyrė savo pirmtako Pauliaus VI drąsą paskelbti encikliką Humanae vitae. Nepasiduodamas didėjančiam socialiniam spaudimui reguliuoti gimstamumą, popiežius Pranciškus pareiškė, kad popiežiaus Pauliaus „genijus buvo pranašiškas, jis išdrįso stoti prieš daugumą, ginti moralinę drausmę, sudrausminti kultūrą, kritikuoti neomaltusianizmą, dabarties ir ateities“ (149).

163. Tačiau sykiu popiežius Pranciškus pažymėjo, kad Paulius VI nurodė nuodėmklausiams aiškinti jo encikliką „labai gailestingai ir paisant konkrečių situacijų… Problema yra ne tai, ar keisti mokymą, bet būtina skverbtis giliau ir laiduoti, kad pastoracija atsižvelgtų į situacijas ir į tai, ką kiekvienas asmuo geba padaryti“ (150). Todėl Bažnyčia, kviesdama savo narius į tiesos pilnatvę, ragina, kad jie pasinaudotų Dievo gailestingumu ugdydami gebėjimą ta tiesa gyventi.

 

Katalikų mokymas priklauso nuo katalikų bendruomenės

164. Daug Kristaus moralinių mokymų ir, vadinasi, katalikų etika, yra reiklūs. Tačiau jais numanoma krikščionis turint mokinystės dvasią, praktikuojant maldos gyvenimą, liudijant Kristų socialinėje ir ekonominėje srityse. Bet pirmiausia suponuojamas gyvenimas krikščionių bendruomenėje, t. y. kitų vyrų ir moterų, jau sutikusių Jėzų, drauge išpažįstančių, kad jis yra Viešpats, trokštančių, kad jo malonė ugdytų jų gyvenimą, ir vienas kitam padedančių atsiliepti Viešpačiui, bendruomenėje.

165. Toje šviesoje reikia suprasti ir katalikų mokymą apie homoseksualumą. Tas pats mokymas, kuris kviečia potraukį tos pačios lyties asmenims turinčius asmenis skaisčiai gyventi susilaikant, kviečia ir visus katalikus atsikratyti savo baimių, vengti neteisingos diskriminacijos ir svetingai siūlyti homoseksualiems broliams bei seserims meilės ir tiesos bendrystę Bažnyčioje (151). Visi krikščionys pašaukti tramdyti savo netvarkingus seksualinius polinkius ir puoselėti skaistumą – toks kvietimas galioja kiekvienam žmogui – bei per tai gebėjimą mylėti ir būti mylimam pagal savo gyvenimo būvį (152). Tačiau į tokį kvietimą atsiversti mes, kurie esame sveikstantys nusidėjėliai, sudarantys Bažnyčią, atsiliepiame laipsniškai. Svarbiausia yra sukurti šeimoje, parapijoje ir platesnėje krikščionių bendruomenėje abipusės paramos aplinką, kur būtų galima morališkai augti ir keistis.

166. Kai kurie iš šiandienių primygtinių raginimų pritarti ar suteikti teisinį statusą tos pačios lyties asmenų ir priešingos lyties asmenų partnerystei kyla iš savaime suprantamos vienišumo baimės. Vyraujančioje sekuliarioje kultūroje turėti erotinį partnerį vis labiau laikoma būtinybe, todėl žmonės mano, kad Bažnyčios mokymas yra žiaurus, pasmerkia vyrus ir moteris vienišam gyvenimui.

167. Tačiau jei paprasti parapijos nariai supras celibato kaip bendruomeninės praktikos prasmę ir jei daugiau namų bažnyčių laikys apaštalavimą svetingumu, tada senas katalikų mokymas apie skaistumą susilaikant už santuokos ribų bus šiuolaikinėms akims įtikinamesnis. Kitaip tariant, jei mūsų parapijos tikrai būtų vietos, kur „nesusituokęs“ nereiškia „vienišas“, kur platūs draugų ir šeimų tinklai tikrai dalijasi vienas kito džiaugsmais bei sielvartais, tada galbūt atšiptų bent kai kurios pasaulio prieštaros katalikų mokymo atžvilgiu. Apaštalauti svetingumu katalikai gali bet kurioje priešiškoje ar abejingoje kultūrinėje aplinkoje. Niekas neriboja katalikų pasauliečių ar dvasininkų draugiškumo tiems, kurie kovoja.

168. Išsituokusiųjų ir vėl susituokusiųjų pastoracijoje Bažnyčia stengiasi ištikimybę Jėzaus mokymui apie santuokos neišardomumą – taip nuliūdinusiam jo mokinius – sieti su jo tarnyba, kurios šerdis yra gailestingumas. Pavyzdžiui, štai ko apie išsituokusių vyrų ir moterų situaciją moko Benediktas XVI:

Čia regiu didžiulę užduotį parapijai, katalikų bendruomenei – būtent visomis išgalėmis padėti jiems pasijusti mylimiems ir priimtiems, pasijusti, kad nėra „atstumti“ <…>. Labai svarbu, kad jie pamatytų, jog yra lydimi ir globojami <…>. Jie turi suvokti, kad ta kančia yra ne vien fizinis ar psichologinis skausmas, bet tai, kas Bažnyčios bendruomenėje išgyvenama dėl mūsų tikėjimo didžiųjų vertybių. Esu tikras, jog jų kančia, jei su ja tikrai bus susitaikyta viduje, yra dovana Bažnyčiai. Jie tai turi žinoti, suprasti, kad taip jie tarnauja Bažnyčiai, kad jie yra pačioje Bažnyčioje širdyje (153).

169. Kitaip tariant, popiežius Benediktas turėjo priešais akis Kristaus mokytą tiesą, bet tiesiog neatstūmė išsituokusiųjų ir vėl susituokusiųjų, liepdamas jiems griežti dantimis ar kentėti vienatvėje. Bažnyčia taip nesielgia, ir kiekvienas katalikas, kuris taip elgiasi, turėtų atminti, kad vienas iš fariziejų nusižengimų buvo žmonių apkrovimas įstatymais, nė piršto nepajudinant, kad žmonėms tos naštos būtų pakeliamos (plg. Mt 23, 4). Benediktas, priešingai, pakartoja Katalikų Bažnyčios katekizmą, kuriame sakoma, jog „kunigai ir visa bendruomenė turi nuoširdžiai rūpintis“ išsituokusiais katalikais, kad nė vienas nesijaustų atstumtas (154).

170. Draugystės saitai daro mokinystės reikalavimus pakeliamus. „Naštų nešiojimas“ (155) krikščionių bendruomenėje įgalina jos narius žengti gijimo ir atsivertimo keliu. Broliška meilė padaro ištikimybę galimą. Ji taip pat yra liudijimas ir padrąsinimas platesnei Bažnyčiai. Katalikų Bažnyčios katekizme ir turima kažkas panašaus galvoje sakant, kad sutuoktiniai, ir toliau gyvenantys sunkiomis santuokos sąlygomis, „yra verti bažnytinės bendruomenės dėkingumo ir paramos“ (156). Tas pat taikytina visiems, išgyvenantiems šeimoje sunkumų.

171. Kultūroje, besiblaškančioje tarp anonimiškumo ir vojeristinio domėjimosi „kitų gyvenimo smulkmenomis“, popiežius Pranciškus kviečia mus padėti vieni kitiems dvasiškai augti (157). Jis sako: „Geras palydėtojas nepasiduoda fatalistinėms nuotaikoms ar baimei. Jis visada ragina panorėti išgyti, pasiimti savo neštuvus, apkabinti savo kryžių, viską palikti, vis iš naujo išeiti skelbti Evangelijos“ (158). Tad išgydytieji geba pakviesti gydytis kitus.

172. Krikščionių tikėjimas ir jo perteikiamas išganymas yra ne individualistiniai, bet iš esmės bendruomeniniai: „Tikėjimas neišvengiamai turi bažnytinį pavidalą, jis išpažįstamas Kristaus Kūne kaip konkrečioje tikinčiųjų bendrystėje. Šioje bažnytinėje vietoje jis pavienį krikščionį atveria visiems žmonėms. Kartą išgirstas Dievo žodis, veikiamas savaiminės dinamikos, krikščionio širdyje virsta atsaku, skelbiamu žodžiu, tikėjimo išpažinimu“ (159).

173. Jėzus mokė apie lytinį gyvenimą ir santuoką daug ko, kuo sunku gyventi buvo senovėje ir yra dabar. Bet mes nesame palikti vieni su tais sunkumais. Kristaus Kūne reikia gyventi kaip vienas nuo kito priklausomiems nariams, statydinantiems vienas kitą meilėje (160). Bažnyčios mokymas, sakramentai ir bendruomenė yra tam, kad mums padėtų keliauti. Padedami kantrumo, atlaidumo ir pasitikėjimo, visi drauge Kristaus Kūne galime išgyti ir gyventi taip, kaip priešingu atveju atrodytų neįmanoma.

 

KLAUSIMAI DISKUSIJAI

a) Bažnyčia yra lauko ligoninė. Kaip Bažnyčia padeda sužeistiems žmonėms? Kaip galime padėti dar geriau?

b) Kodėl katalikiškoji moralė nėra individualistinė? Kodėl pabrėžiame bendruomenės paramą? Kaip jūs patyrėte Dievo malonės veikimą per bendruomenę?

c) Kas kliudo kurti artimą dvasinę draugystę jūsų kultūroje? Kaip jūsų parapija ar vyskupija galėtų paskatinti katalikiškąją draugystę?

d) Kaip jūsų parapijoje ar vyskupijoje remiamas tobulėjimas skaistumu? Ar yra paramos grupių ar švietimo galimybių? Kaip dažnai siūlomas Atgailos sakramentas? Ar yra dvasinio vadovavimo galimybių?

 

Nuorodos

(132) Plg. Jn 6, 60–66.

(133) Plg. Mok 3, 13–35 ir Lk 8, 19–21.

(134) Plg. KBK, 77, 85. Plg. Dei Verbum (DV), 7.

(135) Popiežius Pranciškus. Interviu A Big Heart Open to God (America, 2013 09 30).

(136) Plg. KBK, 2351–2356 ir FC, 24.

(137) Plg. Popiežius Jonas Paulius II. Laiškas šeimoms Gratissimam sane (GrS) (1994), 9.

(138) Šv. Augustinas. Sermones, 2290. Išganymą gydymo terminais Augustinas taip pat nusako: Serm., 229E; Confessiones, VII, xx, 26; X, xxx, 42; De doctrina christiana, 1, 27; 4, 95; Enchiridion, 3.11; 22.81; 23.92; 32.121; De nuptiis, 2 kn., 9.III; 38.XXIII.

(139) Šv. Augustinas. Tract. in Joh., 41.13.2.

(140) EG, 3.

(141) DCE, 1.

(142) Popiežius Jonas Paulius II. Enciklika Veritatis splendor (VS) (1993), 7.

(143) EG, 19–24.

(144) DV, 10.

(145) KBK, 1421.

(146) KBK, 1428. Plg. LG, 8.

(147) FC, 34.

(148) FC, 34.

(149) Francis X. Rocca. Pope, in interview, suggests… (Catholic News Service, 2014 03 05).

(150) Francis X. Rocca. Pope, in interview, suggests… (Catholic News Service, 2014 03 05).

(151) Plg. KBK, 2358–2359.

(152) Plg. KBK, 2337, 2348.

(153) Popiežius Benediktas XVI. Kreipimasis per Liudijimo vakarą (Milanas, 2012 06 02).

(154) KBK, 1651.

(155) Gal 6, 2. Žr. (88).

(156) KBK, 1648.

(157) EG, 169–173.

(158) EG, 172.

(159) LF, 22.

(160) Plg. 1 Kor 12, 26–27 ir KBK, 521, 953.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>