Lietuvių English

7 Katechezė

VII. ŠVIESA TAMSIAME PASAULYJE

Geriausiu atveju šeima yra meilės, teisingumo, atjautos, atlaidumo, abipusės pagarbos, kantrumo ir nuolankumo mokykla savanaudiškumo ir konfliktų temdomame pasaulyje. Šitaip šeima moko, ką reiškia būti žmogumi. Vis dėlto daug pagundų mėgina mus suvilioti užmiršti, kad vyras ir moteris yra sukurti sandorai ir bendrystei. Pavyzdžiui, skurdas, turtai, pornografija, kontracepcija, filosofinės ir kitokios intelektinės klaidos gali kelti iššūkį ar grėsmę sveikam šeimos gyvenimui. Bažnyčia, gindama šeimą, priešinasi šiems dalykams.

 

Nuopuolio padariniai

113. Visi esame nupuolusios būtybės. Ne visada mylime taip, kaip turėtume. Bet jei, turėdami nuodėmių, jas įvardijame, galime už jas atgailauti.

114. Nuopuolį liudija mūsų kasdieniai veiksmai: padalytos širdys ir pasaulyje taip paplitusios kliūtys dorybei. „Nuodėmės režimas“ jaučiamas „vyro ir moters tarpusavio santykiuose. Visais laikais jų vienybei grėsė nesantaika, noras valdyti, neištikimybė, pavydas ir konfliktai, kurie gali privesti prie neapykantos ir ryšio nutrūkimo. Ši netvarka gali pasireikšti silpniau ar stipriau įvairiose kultūrose, epochose, individuose, gali būti daugiau ar mažiau įveikta, tačiau vis dėlto atrodo esanti visuotinio pobūdžio“ (108).

115. Pasirengimo 2014 m. neeiliniam Vyskupų sinodui „Pastoraciniai iššūkiai šeimai evangelizacijos kontekste“ dokumente įvardijama daug globalinių klausimų:

Iš gausių naujų situacijų, reikalaujančių Bažnyčios dėmesio ir pastoracinių pastangų, pakaks paminėti skirtingoms konfesijoms ar religijoms priklausančių asmenų santuokas, šeimas su vienu iš tėvų, poligamiją, santuokas, susijusias su kraičiu, kartais laikomu nuotakos pirkimo kaina, kastų sistemą, neįsipareigojimo kultūrą ir išankstinį nusistatymą, kad santuokos ryšys gali būti laikinas, Bažnyčiai priešiškas feminizmo atmainas, migracijos reiškinius ir šeimos sąvokos performulavimą, reliatyvistinį pliuralizmą santuokos atžvilgiu, žiniasklaidos įtaką populiariai kultūrai, formuojančiai supratimą apie santuoką ir šeimos gyvenimą, įstatymų projektus grindžiančias mąstymo tendencijas, nuvertinančias santuokinio ryšio tvarumą ir ištikimybę, surogatinės motinystės reiškinio plitimą, naujus žmogaus teisių aiškinimus (109).

 

Ekonominiai klausimai ir kontekstai

116. Skurdas ir ekonominiai vargai griauna santuoką ir šeimos gyvenimą visame pasaulyje. Atkreipdamas dėmesį į vieną užrašą minioje, popiežius Pranciškus kartą per Viešpaties Angelo maldą Šv. Petro aikštėje pasakė:

Štai ten didelėmis raidėmis parašyta: „Vargšai negali laukti.“ Taiklu! Tai verčia mane atminti, kad Jėzus gimė tvarte, o ne gyvenamajame name. Po to, gelbėdamas gyvybę, turėjo bėgti į Egiptą. Paskui grįžo namo į Nazaretą. Skaitydamas tai, kas ten parašyta, šiandien taip pat galvoju apie daugybę šeimų, kurios niekada neturėjo namų arba dėl įvairių priežasčių jų neteko. Šeima ir namai neatskiriami dalykai. Labai sunku auginti šeimą negyvenant savame būste… Visus – pavienius žmones, socialines institucijas, valdžią – kviečiu padaryti viską, kas įmanoma, kad kiekviena šeima turėtų namus (110).

117. Sykiu socialinių mokslų duomenys liudija: skurdas ardo tvarias santuokas ir šeimas, bet lygiai taip pat tvarios santuokos ir šeimos padeda įveikti skurdą. Tvirtos santuokos ir šeimos pažadina viltį, o viltis veda prie tikslo ir laimėjimų. Tai rodo, kad stiprus krikščioniškasis tikėjimas turi ir praktinių, ir dvasinių padarinių. Noras padėti šeimoms ištrūkti iš blogybių rato bei paversti jas dorybėmis yra viena iš priežasčių, kodėl Bažnyčia domisi mūsų gyvenimo ekonominėmis ir dvasinėmis aplinkybėmis.

118. Popiežius Benediktas XVI paskutinėje enciklikoje Caritas in veritate pabrėžia tvirtą „sąsają tarp gyvybės etikos ir socialinės etikos“ (111). Benediktas pastebi, kad „šeimai reikia namų, jai reikia darbo bei deramo tėvų veiklos namų aplinkoje pripažinimo, mokyklos vaikams ir pagrindinės medicininės pagalbos visiems“ (112). Jėzui Kristui rūpi visas asmuo; jam pačiam nebuvo svetimas neturtas, jis kilo iš šeimos, kuriai irgi teko patirti pabėgėlių dalią (113); dabar jis kviečia savo Bažnyčią solidarizuotis su šeimomis, esančiomis panašiose situacijose (114).

119. Kitaip tariant, jei sakome, kad rūpinamės šeima, tai turime rūpintis vargšais. Jei rūpinamės vargšais, tai tarnaujame šeimoms.

120. Šiandienė globalinė hiperkapitalistinė ekonomika taip pat daro žalą viduriniosioms klasėms ir turtingiesiems. Pavyzdžiui, masinė kultūra seksą paverčia preke. Korporacijų rinkodara kursto begalinį naujų potyrių geismą, kuria nuolatinio klajojimo ir nepatenkintų troškimų aplinką. Gyvenimas šiuolaikinėse rinkos kultūrose virsta kova su pramogų kakofonija, triukšmu ir nenumaldomu alkiu – dalykais, griaunančiais šeimos tvarumą ir žadinančiais jausmą, kad turime į tai teisę. Gyvenant nuolatiniame turguje, gali kilti pagunda manyti, jog jei ko nors trokštame, jei tam niekas neprieštarauja ir jei tai galime sau leisti finansiškai, tai į tai ir turime teisę. Tas teisės į ką nors turėjimą jausmas yra destrukcinė iliuzija, savotiškas vergavimas savo geismams, siaurinantis mūsų laisvę dorybingai gyventi. Negebėjimas susitaikyti su ribomis, atkaklus siekimas tenkinti savo geismus kelia mūsų šiandieniame pasaulyje daug dvasinių ir materialinių problemų.

 

Kodėl pornografija ir masturbacija yra blogis?

121. Seksą paverčiant preke, neišvengiamai preke paverčiami ir asmenys. Pornografija – dažnai susijusi su žiauria prekyba žmonėmis ir iš to mintanti – dabar ne tik masiškai paplitusi tarp vyrų, bet vis labiau plinta ir tarp moterų. Ši pelninga pasaulinė pramonė gali per kompiuterį ar kabelinę televiziją įsiveržti į kiekvienus namus. Pornografija savo vartotojus moko savanaudiškumo, laikyti kitus žmones priemonėmis savo geismams patenkinti.

122. Užduotis mokytis kantrumo, dosnumo, susivaldymo, didžiadvasiškumo ir kitų su kryžiumi susijusios meilės aspektų kiekvienam iš mūsų yra pakankamai sunki. Pornografija net ir atsitiktiniam jos vartotojui dar labiau kliudo atiduoti save kitiems ir Dievo sandorai. „Mėgaudamasis“ pornografija ar masturbacija ir teisindamas tai racionaliais paaiškinimais, asmuo švaisto gebėjimą atsižadėti, seksualiai bręsti ir praktikuoti autentišką artumą su sutuoktiniu ar sutuoktine. Tad nestebėtina, kad daugelyje šiandienių subyrėjusių santuokų pornografijai tenka didelis vaidmuo. Pornografija ir masturbacija taip pat gali kėsintis į celibatą praktikuojančių asmenų pašaukimą, nes gali atrodyti labai privatūs dalykai.

 

Kodėl kontracepcija yra blogis?

123. Panašiai ir kontracepcija skatina mus lytinį potraukį laikyti teise. Ji skatina vartotojus seksualinio suartėjimo troškimą laikyti savaime pateisinančiu dalyku. Atskirdama prokreaciją nuo bendrystės, kontracepcija temdo ir galiausiai griauna pagrindinę santuokos priežastį.

124. Sutuoktiniai kontracepciją gali taikyti ir turėdami gerų sumetimų. Daugelis sutuoktinių porų mano ir tiki, kad kontraceptinis seksas yra esmingai svarbus santuokai išlaikyti arba kad jis yra nekenksmingas ir niekam nedaro žalos. Daugelis susituokusiųjų taip priprato prie kontracepcijos, kad Bažnyčios mokymas gali juos šokiruoti.

125. Tačiau jei sutuoktinių pora iš tiesų siekia vidinės laisvės, abipusio dovanojimosi ir pasiaukojamos meilės, kokiai mus kviečia Dievo sandora, tada sunku įsivaizduoti, kokia prasme kontracepcija gali būti būtina ir esmingai svarbi. Bažnyčia tiki, jog primygtinis kontracepcijos akcentavimas remiasi klaidingais mitais apie santuoką. Pasak popiežiaus Pijaus XII:

Kai kas tvirtina, kad santuokinė laimė tiesiogiai priklauso nuo abipusio mėgavimosi santuokiniais santykiais. Taip nėra: santuokinė laimė iš tikrųjų tiesiogiai priklauso nuo partnerių pagarbos vienas kitam, net ir intymių santykių srityje (115).

126. Kitaip tariant, laikant kontracepciją būtina ar net naudinga, remiamasi klaidinga prielaida. Iš esmės laiminga santuoka – tokia, kuri trunka visą gyvenimą, – labiau susijusi su dosnumo, kantrumo, dovanojimosi paženklintomis celibatinėmis galiomis nei tuo, ką Pijus XII pavadino „rafinuotu hedonizmu“ (116). Neseniai popiežius Pranciškus, pabrėždamas gerą santuoką įgalinančias dosnumo ir vidinės laisvės savybes, dėmesį atkreipė į Šventąją Šeimą:

Juozapas visada įsiklausydavo į Dievo balsą, būdavo itin imlus jo slaptai valiai, dėmesingas žinioms, ateinančioms iš jo širdies gelmės ir iš aukštai. Nesistengė savo gyvenime atkakliai laikytis savo paties plano, neleido kartėliui užnuodyti jo sielos, bet visada būdavo atviras naujienoms, pateikiamoms jam tokiu gluminančiu būdu. Todėl buvo geras žmogus. Nepasidavė neapykantai, neleido kartėliui apnuodyti jo sielos <…>. Ir per tai Juozapas tapo net laisvesnis ir didesnis. Priimdamas save tokį, koks yra pagal Dievo planą, Juozapas visiškai atranda save už savęs. Jo laisvė atsižadėti net to, kas yra jo, <…> ir jo visiškas vidinis savęs patikėjimas Dievo valiai meta mums iššūkį ir rodo kelią (117).

127. Kontracepcija aptemdo šią vidinę laisvę ir galią. Lytinio potraukio laikymas teise ar neatidėliotinais troškimais rodo vidinės laisvės stygių. Kaip to, kas iš tiesų yra moralės problema, „techninis sprendimas“ kontracepcija „paslepia pamatinį klausimą dėl žmogaus lytiškumo prasmės ir poreikį jį atsakingai tramdyti taip, kad jo įgyvendinimas taptų asmeninės meilės išraiška“ (118).

 

Natūralaus šeimos planavimo privalumai

128. „Atsakinga tėvystė“ apima įžvalgą, kada turėti vaikų. Rimtos priežastys, diktuojamos „fizinių, ekonominių, psichologinių ir socialinių sąlygų“, gali vyrą ir žmoną paskatinti „nuspręsti tam tikrą ar neapibrėžtą laiką nesusilaukti vaikų“ (119).

129. Susituokusiems katalikams, atsidūrusiems tokioje situacijoje, reikia mokytojų, patarėjų ir draugų, galinčių juos pamokyti natūralaus šeimos planavimo (NŠP) bei šioje srityje palaikyti. Parapijose ir vyskupijose tokia pagalba turėtų būti prioritetas ir lengvai prieinama. Daug tikėtiniau, kad pora tikrai gyvens katalikų mokymu, jei sulauks dvasinio vadovavimo, praktinio pamokymo ir draugų palaikymo. Už sąlygų visam tam sukūrimą atsakingi pasauliečiai, kunigai ir vyskupai.

130. Jei sutuoktinių pora dosniomis širdimis ir po nuoširdžių maldų bei apmąstymų įžvelgia, jog šiame gyvenimo tarpsnyje Dievas nekviečia jų turėti daugiau vaikų, taikant NŠP reikės kartkartėmis susilaikyti nuo lytinių santykių. Praktikuodami NŠP, sutuoktiniai pajungia ar paaukoja savo trumpalaikius seksualinius troškimus didesnei Dievo pašaukimo jų gyvenime prasmei. Šis valios ir troškimo palenkimas yra vienas iš daugelio aspektų, kuriais NŠP ir kontracepcija taip skiriasi tarp savęs ir objektyviai, ir patyrimo lygmeniu. NŠP yra intymus ir reiklus ir todėl potencialiai gražus ir žmogų brandinantis sekimo Viešpačiu santuokoje kelias.

131. NŠP grįstas santuokinio lytinio intymumo grožiu ir būtinumu. Kadangi remiasi susilaikymu vaisingumo periodais, NŠP reikalauja iš porų bendravimo ir savitvardos. Kaip ir pats santuokinis ryšys, NŠP formuoja ir drausmina seksualinį troškimą. Pačia monogamijos idėja suponuojama, kad nupuolę lytiški vyrai ir moterys gali kantriai drausminti priešingu atveju palaidus troškimus ir išmokti dosniai bei ištikimai elgtis sutuoktinio ar sutuoktinės atžvilgiu. Šitaip perio­diškas susilaikymas, reikalaujamas NŠP, sustiprina ir ištiria sutuoktinių prisiimtą įsipareigojimą. NŠP negarantuoja laimingos santuokos ir neapsaugo santuokos nuo įprastinių santuokinių kančių, bet per tai mėginama namus statyti ant uolos, o ne ant smėlio.

 

Kontracepcija didina visuomenėje painiavą dėl santuokos

132. Jau prieš 50 metų Bažnyčia pranašavo, kad kontracepcija ne tik griauna santuokas, bet ir turi visuomenėje kitų žalingų pašalinių padarinių (120). Kontracepcijos paplitimas visuomenėje reiškia, kad tik nedaugelis yra pratę susilaikyti ir kontroliuoti savo lytinį potraukį. Kontracepcija padarė celibatą mažiau įtikimą šiuolaikiniams žmonėms ir nulėmė tai, kad santuokiniai ar kitokie lytiniai santykiai atrodo praktiškai neišvengiami. Kai tai atsitinka, iškreipiamas visas visuomenės gyvenimas. Atimdama iš celibato įtikimumą, kontracepcija prisideda prie jaunų kunigų ir pašvęstųjų asmenų trūkumo. Kontracepcija taip pat labiau tikėtiną daro seksą už santuokos ribų (iki santuokos ir nesantuokoje), tarsi lytinis intymumas galėtų likti be padarinių. Be to, daug argumentų, kuriais teisinama kontracepcija, taikomi ir teisinant abortų liberalizaciją, kurios vaisiai dar bjauresni ir skaudesni.

133. Atskirdama seksą ir prokreaciją, kontracepcija skatina kultūrą grįsti santuoką emocine ir erotine draugyste. Toks redukcionistinis, iškreiptas požiūris smarkiai prisideda prie šiandienės painiavos svarstant, kas iš tikrųjų yra santuoka, taip pat prie skyrybų gausėjimo bei plitimo, tarsi santuoka būtų sutartis, kurią būtų galima sulaužyti ir persvarstyti. Popiežius Pranciškus neseniai parašė:

Šeima, kaip ir visos bendruomenės bei visi socialiniai saitai, išgyvena gilią kultūrinę krizę <…>. Santuoką linkstama laikyti vien emocinio pasitenkinimo forma, kurią būtų galima steigti bet kaip ir keisti, kaip patinka. Tačiau santuokos būtinas indėlis į visuomenę pranoksta jausmingumą ir besikeičiančius poros poreikius. Pasak Prancūzijos vyskupų mokymo, ji atsiranda „ne iš meilės jausmo, netvaraus pagal apibrėžimą, bet iš tvirto įsipareigojimo, kurį prisiima sutuoktiniai, sutikę sudaryti visišką gyvenimo bendrystę“ (121).

 

Kodėl Bažnyčia nepritaria vadinamajai tos pačios lyties asmenų santuokai?

134. Santuokos grindimas daugiausia erotiniu ar emociniu pasitenkinimu – o tokį žingsnį palengvina sekso ir prokreacijos perskyrimas – taip pat įgalina argumentus tos pačios lyties asmenų sąjungų naudai. Kai kuriose šalyse šiandieniai sąjūdžiai siekia naujaip apibrėžti santuoką, tarsi ji galėtų apimti bet kurį stiprų emocinį ar seksualinį santykį tarp bet kurių suaugusiųjų jų abipusiu sutarimu. Kur skyrybos ir kontracepcija yra tapusios tvirtais įpročiais bei įsišaknijo tokia peržiūrėta santuokos samprata, ten atrodo tikėtinas ir dar vienas žingsnis – iš naujo apibrėžti santuoką taip, kad ji apimtų tos pačios lyties asmenų santuoką.

135. Bažnyčios požiūris į tos pačios lyties asmenų santuoką yra gerai žinomas – ji atsisako ją laiminti ar pripažinti. Tai jokiu būdu nereiškia, jog juodinama ar nuvertinama tos pačios lyties asmenų tvirta draugystė ir meilė. Iš šių katechezių jau turėjo paaiškėti, jog Bažnyčia mano, kad kiekvienas yra pašauktas mylėti ir būti mylimas. Atsidavusi, pasiaukojama, skaisti tos pačios lyties asmenų draugystė brangintina. Kadangi katalikai įsipareigoja meilei, svetingumui, abipusei priklausomybei ir „vieni kitų naštų nešiojimui“ (122), Bažnyčia visais lygiais skatins ir rems skaisčios draugystės galimybes, visada siekdama solidarizuotis su tais, kurie dėl kokios nors priežasties negali susituokti.

136. Tikra draugystė yra senas ir garbingas pašaukimas. Šventasis Elredas Rivietis pastebėjo, kad troškimas turėti draugą kyla iš sielos gelmių (123). Tikri draugai duoda „vaisių“ ir „saldybės“, nes padeda vienas kitam atsiliepti Dievui, ragindami vienas kitą gyventi Evangelija (124). „Draugystė, puoselėjama tarp tos pačios ar skirtingos lyties asmenų, yra didelis gėris visiems. Ji veda į dvasinę bendrystę“ (125).

137. Tačiau, jau dabar tai turėtų būti aišku, kad katalikai, kalbėdami apie santuoką, galvoje turi tai, kas skiriasi nuo kitų ypač intensyvios meilės santykių, net jei ta meilė būtų stipri, pasiaukojama ir ilgai trunkanti. Intensyvaus ilgalaikio emocinio artumo santuokai neužtenka. Santuoka, kaip iki šiol buvo visuotinai pripažįstama Vakaruose, remiasi pareigomis, kylančiomis iš vyro ir moters prokreacinio potencialo teikiamų galimybių bei iššūkių.

138. Bažnyčia kviečia visus vyrus ir moteris savo lytiškumą laikyti pašaukimo galimybe. Siekti brandumo kaip vyrui ir moteriai reiškia kelti sau tam tikrus klausimus: kaip Dievas kviečia mane įtraukti savo lytį į jo planą mano gyvenimui? Mūsų, sukurtų pagal Dievo paveikslą, paskirtis visada yra bendrystė, pasiaukojimas, tarnystė ir meilė. Bet kiekvienas turime atsakyti į klausimą, kaip savo lytiškumą dovanosime gyvendami santuokoje ar celibatinėje bendruomenėje. Nei vienu, nei kitu atveju mūsų erotinis troškimas ar romantinis pirmenybės kam nors teikimas nėra suverenus ar autonomiškas; abiem atvejais neišvengiamai būsime kviečiami aukojimuisi, kurio nesirinktume, jei patys rašytume scenarijų.

 

Šiandienis filosofinis, teisinis ir politinis santuokos kontekstas

139. Debatai dėl santuokos apibrėžimo iš naujo, įtraukiant ir klausimus dėl tos pačios lyties asmenų santuokos, kelia teisinių ir politinių klausimų. Politinėje teorijoje ir teologijoje katalikai laikosi nuomonės, kad šeima yra ikipolitinė institucija (126). Kitaip tariant, šeima teisiškai yra „pirmesnė“ už pilietinę visuomenę, bendruomenę ir politinę valstybę, nes šeima „netarpiškiau remiasi prigimtimi“ (127). Visuomenė šeimos nei išranda, nei atranda; priešingai, šeima yra visuomenės pamatas: „Šeima, kurioje įvairios kartos susitinka ir padeda viena kitai įgyti gilesnės išminties ir derinti asmens teises su kitais visuomeninio gyvenimo reikalavimais, sudaro visuomenės pamatą“ (128). Tad viešoji valdžia privalo ginti šeimą ir jai tarnauti.

140. Dar neseniai toks požiūris į šeimą buvo plačiai pripažįstamas ir nekatalikų. 1948 m. Jungtinių Tautų Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje pabrėžiama, kad „šeima yra natūralus ir pamatinis visuomenės grupinis vienetas ir turi teisę būti ginama visuomenės bei valstybės“ (129). Tačiau kadangi vis daugiau teisėtvarkų naujaip suvokia santuoką kaip individualaus pirmenybės teikimo dalyką, atsisakydamos bet kokios sąsajos su lytiniu skirtingumu ir skatindamos sutartimi grįstą požiūrį į santuoką, toks sutarimas nyksta. Šiandien valstybė vis labiau siekia iš naujo išradinėti santuoką ir ją naujaip apibrėžinėti kaip nori (130). Nebe šeima statydina visuomenę ir valstybę, bet valstybė dabar gviešiasi šeimą prižiūrėti bei reglamentuoti.

141. Kai kurie įstatymų leidėjai šią filosofinę pervartą dabar mėgina įtvirtinti naujais santuokos įstatymais. Užuot laikius santuoką prigimtimi grįsta institucija, naujoje perspektyvoje santuoka suvokiama kaip be galo lankstus, politinei valiai pavaldus bei nuolaidus dalykas. Kad apgintų šeimas, santuoką ir vaikus, Bažnyčia negali nesipriešinti tokiam revizionizmui.

142. Visuomenė, klaidingai mananti, kad santuoka yra dalykas, dėl kurio visada galima iš naujo persigalvoti, kad ji atskaitinga tik savanaudiškam žmogaus pritarimui, santuoką iš esmės laikys kontraktu, individualių teisių autonominių turėtojų savanoriška sutartimi. Bet tokios sutartys nėra tas pat, kas gailestingumo sandora grįsta santuoka. Tokių sutarčių logika skiriasi nuo Pauliaus logikos Ef 5, kur vyras ir žmona myli vienas kitą kryžiaus aukos pavyzdžiu. Samprotavimai, grindžiantys tokias ydingas sutartis, kertasi su santuokos kaip dovanos ir Sandoros sakramento suvokimu.

143. Bažnyčia įpareigota priešintis klaidingų santuokos pagrindimų sklaidai. Popiežius Pranciškus pastebėjo:

Bažnyčia nekart tarpininkavo skatinant spręsti su taika, santarve, aplinka, gyvybės apsauga, žmogaus ir piliečių teisėmis ir t. t. susijusias problemas. O koks didelis visame pasaulyje yra katalikiškųjų mokyklų ir universitetų indėlis! Tai labai gerai. Tačiau keliant kitus, mažiau viešuomenei priimtinus klausimus, mums nelengva parodyti, kad tai darome iš ištikimybės tam pačiam įsitikinimui žmogaus asmens kilnumu ir bendrajam gėriui (131).

144. Kaip sakėme šių katechezių pradžioje, visas Bažnyčios mokymas apie santuoką, šeimą ir lytiškumą kyla iš Jėzaus. Katalikų moralinė teologija yra nuoseklus pasakojimas, įtikinamai atsakantis į žmonijos svarbiausius klausimus – vienas, vientisas pasakojimas, išplaukiantis iš krikščionių pamatinių įsitikinimų, susijusių su Dievo kuriamuoju darbu bei sandora, žmonijos nuopuoliu ir Kristaus įsikūnijimu, gyvenimu, nukryžiavimu bei prisikėlimu. Šie mokymai pareikalauja kaštų ir kančių iš visų, kurie nori būti Jėzaus mokiniais, bet sykiu atveria naujas galimybes grožiui ir žmogaus klestėjimui.

145. Santuokos tikrąją prigimtį griaunant ar neteisingai suprantant, šeima susilpninama. Kai šeima silpna, visi palinkstame į tam tikrą žiaurų individualizmą. Greitai prarandame įprotį būti švelnūs kaip Kristus ir netenkame jo sandoros drausmės. Kai šeima stipri – kai šeima kuria erdvę vyrui, žmonai ir vaikams praktikuoti gebėjimus save dovanoti pagal Dievo sandoros pavyzdį, – tada į tamsų pasaulį įsiveržia šviesa. Šioje šviesoje galima išvysti tikrąją žmonijos prigimtį. Štai kodėl Bažnyčia priešinasi šeimai grėsmę keliantiems šešėliams.

146. Visi esame nupuolusios būtybės. Netvarka kiekvieno žmogaus širdyje turi socialinį kontekstą ir socialinius padarinius. Bendrystei, kuriai esame sukurti, grėsmę kelia netvarkingi troškimai, mūsų ekonominė situacija, pornografija, kontracepcija, skyrybos ir teisinė ar intelektinė painiava. Tačiau mūsų užduotis yra mylėti, todėl Bažnyčia siekia alternatyvaus socialinio gyvenimo, bendruomenės, grįstos Jėzaus gailestingumu, dosnumu, laisve ir ištikimybe. Bažnyčia gausiomis tarnystėmis skatina gyvybės kultūrą, padėdama vargšams, remdama natūralų šeimos planavimą ar formuluodama nuoseklesnę filosofiją teisės sričiai. Priešindamiesi skyryboms, tos pačios lyties asmenų „santuokoms“ ar klaidinančioms santuokinės teisės revizijoms, katalikai lygia greta stengiasi skatinti palaikymo ir meilės bendruomenes.

 

KLAUSIMAI DISKUSIJAI

a) Paaiškinkite sąsają tarp Bažnyčios rūpinimosi vargšais ir Bažnyčios mokymo apie seksą ir skaistumą.

b) Kuo skiriasi kontracepcija nuo natūralaus šeimos planavimo?

c) Koks yra skyrybų, kontracepcijos ir tos pačios lyties asmenų santuokos bendras vardiklis?

d) Kas jūsų bendruomenėje kelia iššūkį skaistumui ir kur jūsų parapijoje asmuo galėtų sužinoti apie Bažnyčios perspektyvą? Kaip jūsų parapija galėtų paremti žmones, norinčius gyventi pagal Bažnyčios mokymą?

 

Nuorodos

(108) KBK, 1606.

(109) Vyskupų sinodo neeilinė generalinė asamblėja. Parengiamasis dokumentas „Pastoraciniai iššūkiai šeimai evangelizacijos kontekste“. Vatikanas, 2013.

(110) Popiežius Pranciškus. Viešpaties Angelo malda (Vatikanas, 2013 12 22).

(111) Popiežius Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate (CV) (2009), 15.

(112) Popiežius Benediktas XVI. Žinia Pasaulinės taikos dienos proga (2008 01 01).

(113) Plg. Mt 2, 13–23.

(114) Popiežius Pranciškus. Viešpaties Angelo malda (Vatikanas, 2013 12 29).

(115) Popiežius Pijus XII. Kreipimasis į pribuvėjas (1951 10 29).

(116) Popiežius Pijus XII. Kreipimasis į pribuvėjas (1951 10 29).

(117) Popiežius Pranciškus. Viešpaties Angelo malda (Vatikanas, 2013 12 22).

(118) Popiežius Benediktas XVI. Žinia Pauliaus VI enciklikos Humanae vitae 40-ųjų metinių proga (2008 10 02).

(119) HV, 10. Plg. KBK, 2368. Taip pat žr. (72).

(120) Plg. HV, 17.

(121) EG, 66.

(122) Žr. (88).

(123) Šv. Elredas Rivietis. De spirituali amicitia, 1, 5.

(124) Šv. Elredas Rivietis. De spirituali amicitia, 1, 45–46.

(125) KBK, 2347. Žr. (102).

(126) CSDC, 2014.

(127) Popiežius Leonas XIII. Enciklika Rerum novarum (RN), (1891), 13.

(128) GS, 52.

(129) JT Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, 16 str.

(130) Plg. EG, 66.

(131) EG, 65.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>