Lietuvių English

6 Katechezė

VI. KIEKVIENA MEILĖ VAISINGA

Ne kiekvienas pašauktas santuokai. Bet kiekvienai gyvybei skirta būti vaisingai. Kiekviena gyvybė turi galią ir poreikį maitinti naują gyvybę – jei ne gimdant bei auginant vaikus, tai praktikuojant kitas esmingai svarbias dovanojimosi, statydinimo ir tarnavimo formas. Bažnyčia yra šeima, aprėpianti įvairius pašaukimus, kurių kiekvienas yra skirtingas, bet reikalingas bei remiantis kitus. Kunigystė, vienuoliškasis gyvenimas ir pasaulietiškasis celibatas praturtina santuokinio gyvenimo teikiamą liudijimą bei savo ruožtu yra pastarojo praturtinami. Įvairūs skaistumo ir celibato praktikavimo už santuokos ribų būdai yra savo gyvenimo dovanojimo Dievo tarnystei ir žmonių bendruomenei būdai.

 

Dvasinis celibato vaisingumas

91. Du iš Bažnyčios sakramentų yra unikalūs tuo, kad skirti „kitų išganymui“. Šventimais ir Santuoka „suteikiama išskirtinė malonė ypatingai Dievo tautos statydinimo misijai Bažnyčioje vykdyti“ (91).

92. Kitaip tariant, tam, kad skleistų Dievo meilę ir dalyvautų „šeimų šeimoje“, kuri yra Bažnyčia, ne visi vyrai ir moterys turi būti biologiniais tėvais. Pašaukimas į kunigystę ar įžadais grįstą vienuoliškąjį gyvenimą yra savaip pilnatviškas ir garbingas. Bažnyčiai visada reikia kunigų ir vienuolių, todėl tėvai turi padėti visiems savo sūnums bei dukterims įsiklausyti į tai, kad Dievas gali juos kviesti šitaip paaukoti savo gyvenimą.

93. Be to, yra daugybė celibatiškai gyvenančių pasauliečių, kuriems Bažnyčioje tenka nepamainomas vaidmuo. Bažnyčia skatina gausybę įvairių celibato praktikavimo būdų, bet visi jie vienaip ar kitaip skirti tarnauti Bažnyčiai ir skatinti bendrystę, analogišką tėvystei.

94. Autentiškas celibatas – nesvarbu pasaulietiškasis, kunigiškasis ar vienuoliškasis – yra orientuotas į socia­linį ir bendruomeninį gyvenimą. Būti „dvasiniu tėvu“ ar „dvasine motina“ – esant kunigu ar vienuoliu, bet taip pat krikštatėviu, katechetu ar mokytoju arba tiesiog patarėju ir draugu – yra garbingas pašaukimas, būtinas sveikai ir klestinčiai krikščionių bendruomenei.

95. Šventasis Jonas Paulius II kartą apmąstė motiniškas Motinos Teresės savybes ir, imant plačiau, celibatinio gyvenimo apskritai dvasinį vaisingumą:

 

Nėra neįprasta vienuolę vadinti „motina“. Bet toks pavadinimas ypač tinka Motinai Teresei. Motina atpažįstama iš gebėjimo save atiduoti. Regėdami Motinos Teresės elgseną, nuostatas, gyvenseną suprantame, ką jai reiškė būti motina pranokstant grynai fizinį matmenį. Tai padėjo jai prasiskverbti iki motinystės giliausio dvasinio pagrindo.

Tikrai žinome, kokia buvo ta jos paslaptis: ji buvo kupina Kristaus ir todėl į kiekvieną žvelgdavo Kristaus akimis ir širdimi. Ji dėmesingai traktavo jo žodžius: „Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote…“ Tad jai nebuvo sunku „įsivaikinti“ vargšus.

Jos meilė buvo konkreti ir veikli: ji skatino ją eiti ten, kur retas išdrįstų įkelti koją, kur skurdas buvo toks didelis, kad net baugino.

Nestebina, kad ji taip žavėjo mūsų laikų žmones. Ji įkūnijo tą meilę, kurią Jėzus įvardijo kaip išskirtinį savo mokinių ženklą: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (92).

Tokie spindintys gyvenimai kaip palaimintosios Teresės iš Kalkutos ir šventojo Jono Pauliaus II liudija, kad įvairiopas celibatas gali būti patraukli, graži gyvensena.

 

Celibato pagrindas ir galimybės

96. Anksčiau šiose katechezėse, cituodami šventąjį Augustiną, matėme, jog turėti vaikų siektina ne tik giminei pratęsti ar pilietinei visuomenei statydinti, bet ir kad dangiškasis miestas būtų pripildytas naujos gyvybės džiaugsmo. Šia perskyra – tarp prigimtinio tikslo duoti gyvybę ir teologinio pašaukimo rengtis pilnutiniam Dievo karalystės sužydėjimui – Bažnyčia išreiškia dar vieną mintį: trokšdami įgyvendinti savo kaip vyrų ir moterų paskirtį, visi asmenys gali būti vaisingi, bet ne kiekvienam būtina tuoktis.

97. Bažnyčia siūlo santuoką kaip pašaukimą, kaip galimybę; todėl ji negali būti įstatymas ar pilnatviško katalikiškojo gyvenimo sąlyga (93). Vadinasi, tam, kad santuoka būtų laisvės, o ne prievartos dalykas, Bažnyčios socialiniame gyvenime turi egzistuoti celibatas. Celibatas yra alternatyva tik tuo atveju, jei yra daugiau nei vienas būdas savo lytinį gyvenimą, savo vyriškumą ar moteriškumą, orientuoti į dangų. „Šeimyninis gyvenimas yra pašaukimas, Dievo įrašytas į vyro ir moters prigimtį, bet yra ir pašaukimas, papildantis santuoką, – pašaukimas į celibatą ir mergeliškumą dėl Dievo karalystės. Tuo pašaukimu gyveno pats Jėzus“ (94).

98. Celibatas ir santuoka tarp savęs nekonkuruoja. Vėlgi, kaip mokė šventasis Ambraziejus: „Neaukštiname vieno iš jų atmesdami kitus… Būtent tai daro Bažnyčios drausmę turtingą“ (95). Celibatas ir santuoka yra vienas kitą papildantys pašaukimai, nes abiem skelbiama, kad lytinis artumas negali būti konkursas (96). Ir celibatą praktikuojantys, ir susituokę asmenys gerbia sandorinės meilės struktūrą ir vengia „bandomojo“ ar sąlyginio artumo (97). Ir celibatu, ir santuoka atmetamas seksas to, ką popiežius Pranciškus pavadino „išmetimo kultūra“ (98), kontekste. Ir celibatu, ir santuoka atmetami lytiniai santykiai, kuriais norima vien patenkinti erotinį geismą.

99. Celibatinė ir santuokinė drausmė yra du būdai, kaip vyrams ir moterims laikytis solidarumo vienam kito seksualiai neišnaudojant. Celibatas ir santuoka yra dvi vienintelės gyvensenos, kreipiančios į išvadą, kad santuoka yra pilnatviškai žmogiška forma gyvybę teikiantiems aktams atlikti vadovaujantis mumyse glūdinčiu ir mūsų gyvenimą formuojančiu Dievo planu. Celibatas – apimantis ne tik kunigus ir įžadą davusius vienuolius, bet ir visus, kurie už santuokos ribų praktikuoja skaistumą, – yra gyvensena žmonių, kurie nėra susituokę, bet gerbia sandoras.

100. Visa, ko Bažnyčia moko apie buvimą sukurtam džiaugtis, apie buvimą sukurtam pagal Dievo paveikslą, apie poreikį mylėti ir būti mylimam, lygiai tinka ir celibatiniams, ir susituokusiems asmenims. Celibatas gali būti patvirtintas ir nuolatinis, kaip vienuoliškajame gyvenime, arba praktikuojamas asmens, negebančio susituokti dėl negalios ar aplinkybių, ar būti tik potencialiai nuolatinis, kaip antai jaunuolio, svarstančio apie pašaukimą. Visais šiais atvejais celibatas seka Jėzaus pėdomis, klesti tik atiduodant save Dievui bei pasitikint jo planu ir gyvenimą statydina mylint kitus gailestingai, kantriai, dosniai ir tarnavimo dvasia.

101. Jei santuoka būtų laikoma privaloma, tarsi pilnatvė be romantiško partnerio būtų negalima, tai bet kurioje visuomenėje daug žmonių liktų paribyje. Celibatu Bažnyčioje tokia klaidinga idėja atmetama. Pavyzdžiui, našlės tradicinėse visuomenėse neretai atstumiamos, o nesusituokę žmonės šiuolaikiniuose miestuose dažnai bendrauja klubuose, alinėse ir baruose, kur palaidumas yra normalus dalykas. Kurti alternatyvią erdvę, kur nesusituokę žmonės galėtų patirti džiaugsmą ir turėti užduotį, yra gilus svetingumas, tai, ką krikščionys vieni dėl kitų turėtų daryti laikydami tai išlaisvinimo ir nuoširdaus priėmimo forma.

102. Kai kurie žmonės norėtų tuoktis, bet dėl nuo jų nepriklausomų aplinkybių nesugeba susirasti sutuoktinio ar sutuoktinės. Gyventi viltimi ir laukimu nereiškia pasiduoti nevaisingai egzistencijai. Gyvenant budriai pasirengus atsiliepti į Dievo valią, besireiškiančią asmeninėje istorijoje, ir, kaip Marija, ištarti fiat (99), palaimos gali daugėti. Kadangi kiekvienas pašauktas mylėti ir sulaukti meilės, kadangi krikščioniškoji meilė nukreipta į išorę, celibatas yra bendruomeninė praktika. Ką nors skaisčiai mylint už santuokos ribų, vaisius yra draugystė: „Skaistumo dorybė išsiskleidžia draugystėje… Skaistumas ypač pasireiškia draugiškumu artimui. Draugystė, puoselėjama tarp tos pačios ar skirtingos lyties asmenų, yra didelis gėris visiems. Ji veda į dvasinę bendrystę“ (100).

103. Celibatą praktikuojantys asmenys – ir ribota, bet kažkiek panašia apimtimi nevaisingos poros – mėgaujasi ir nepakartojama laisve, patraukliu laisvumu rinktis kokį nors tarnystės, draugystės ir bendruomeniškumo tipą. Celibatą praktikuojantys ir bevaikiai asmenys turi palyginti daugiau erdvės skaistiems bendruomeninio gyvenimo eksperimentams, lankstumo reikalaujančiai karjerai, maldai ir kontempliacijai. Celibatą praktikuojantys asmenys, bevaikės poros ir net sveiki pagyvenę žmonės (galbūt turintys suaugusių vaikų) gali dovanoti laiko taip, kaip paprastai neįstengia tėvai. Tokie žmonės gali darbuotis katechezės srityje ir kitose parapijos tarnybose ar net apaštalauti ir liudyti pavojingomis aplinkybėmis, ko tikrai nesiimtų šeimos su vaikais. Nesusituokusieji arba bevaikiai turi galimybę sumaniau ir kūrybiškiau puoselėti svetingumą ir draugiškumą. Šventasis Paulius, patardamas laikytis celibato, siūlo galimybę, apimančią ir iššūkius, ir privalumus bei laisvę: „Jei vedi, nenusidedi, ir jei mergina išteka, nenusideda. Tačiau šitokie žmonės turės kūno vargų, o aš norėčiau jus apsaugoti nuo jų… Aš norėčiau, kad jūs gyventumėte be rūpesčių“ (1 Kor 7, 28–32a).

 

Celibato ir santuokos dvasinė ir socialinė sąjunga

104. Katalikų Bažnyčios katekizme pasakyta: „Visi tikintieji į Kristų pašaukti gyventi skaisčiai pagal kiekvieno luomą. Krikšto momentu krikščionis įsipareigoja jausmų skaistumui“ (101). Todėl celibatą su santuoka sieja tai, kad abu yra panašūs vidiniu viso savo aš paskyrimu Viešpačiui. Ir celibatą praktikuojantys žmonės, ir sutuoktiniai pajungia savo gyvenimą Dievo sandorai pagal savo pašaukimus. Praktikos lygmeniu konkretūs individualūs pašaukimai skirtingi, tačiau jų esmę sudaro panašus vidinis sielos judesys, nuoširdus savęs atidavimas. Išmintingi, brandūs celibatu gyvenantys asmenys ir sutuoktiniai išsiskiria gausybe tokių pačių dvasinių įgūdžių.

105. Santuokos atveju, kai vyras ir žmona vienas kitam save dovanoja mylėdami, – tos meilės pavyzdys yra Jėzus, – jų dovanojimasis vienas kitam yra Kristaus darbo dalis, įsitraukimas į paties Jėzaus dovanojimosi Bažnyčiai dvasią. Sutuoktiniams keičiantis įžadais bažnyčioje per jungtuvių liturgiją, Kristus priima jų vedybinę meilę ir padaro ją savo paties eucharistiniu dovanojimusi Bažnyčiai ir Tėvui, kuris, patenkintas Sūnaus auka, suteikia sutuoktiniams Šventąją Dvasią jų sąjungai užantspauduoti (102). Tad vedybinis vaisingumas pirmiausia yra sakramentinio ryšio dovana ir užduotis. Būtent todėl šventasis Jonas Paulius II gražiai pasakė, kad vedybinis ryšys, duotas sutuoktiniams džiaugtis bei gyventi, paverčia juos „nuolatiniu priminimu Bažnyčiai to, kas nutiko ant kryžiaus; jie vienas kitam ir vaikams liudija išganymą, kurio dalininkais juos padaro sakramentas“ (103).

106. Celibato atveju veikia panaši logika. Kristaus meilė yra drausminga, nes jis save visiškai dovanoja, besąlygiškai teigia kitą: „Kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę?“ (Mt 16, 26). Kristaus meilė reiškiasi jo troškimu pasidalyti su mokiniais visu savimi (Lk 22, 15), atiduoti jiems save iki galo, kad kiekvieną grąžintų pas Tėvą, kad jis būtų paties Dievo šlovės dalininku (104). Santuokinė meilė yra sandoros pagrindas, teikiantis pavidalą, kaip duoti pradžią gyvybei; celibatinė meilė yra sandoros pagrindas, gaivinantis visą bendruomenę.

107. Kadangi santuoka ir celibatas, katalikų akimis, yra vienas kitą papildantys pašaukimai, savo jaunimą turime mokyti suvokti, kad romantiškas partneris nėra esminis žmogaus laimės dėmuo. Taigi pati santuoka išsirutulioja iš Jėzaus sandoros su mumis ir ta pati sandora daro celibatą realia alternatyva, todėl nesusituokusių jaunuolių gyvenimas veikiau suvoktinas ne kaip piršimosi ar „vaikščiojimo į pasimatymus“ metas, bet kaip draugysčių atpažinimo ir puoselėjimo laikas. Tikros draugystės įpročiai bei įgūdžiai esmingai svarbūs ir santuokoje, ir celibatinėje bendruomenėje. Šiandien paaugliams ir kitiems jaunuoliams kylantis klausimas dėl pašaukimo turi apimti daugiau nei vien pirmenybės teikimą romantikai. Jaunuoliams būtina įgyti tam tikrų vidinių dvasinių įgūdžių, nesvarbu, ką jiems yra parengusi ateitis.

108. Dėl šios priežasties parapijos turėtų skirti daug dėmesio socialiniam skaistumo ir celibato matmeniui. Celibatas kelia nepakartojamus iššūkius, o, kaip pastebima Katalikų Bažnyčios katekizme, seksualinės savitvardos mokymuisi būdingas kultūrinis aspektas: esame vienas nuo kito priklausomi, tad mūsų socialinė situacija praktikuoti skaistumą arba padeda, arba trukdo (105). Tai, kaip jaunuoliai įsivaizduos gyvenimą, priklauso nuo jų matomų pavyzdžių ir girdimų pasakojimų.

109. Kadangi celibatas yra toks priešingas vyraujančiai kultūrai, net parapijose kyla grėsmė, kad jis nebus iki galo suprastas. Nesusituokę asmenys „nusipelno Bažnyčios, ypač ganytojų, atidaus rūpesčio ir pagarbos“ (106). Ne tik ganytojai, bet ir šeimos bei patys nesusituokę asmenys turėtų imtis konkrečių veiksmų, kad „nesusituokęs“ katalikų aplinkoje nereikštų, kad jis yra vienišas ar izoliuotas. Nesusituokusiesiems reikia draugijos, kur jie galėtų pasidalyti savo vargais bei sielvartais, lygiai kaip ir imtis atsakomybės bei turėti progų tarnauti. Nesusituokusiesiems „reikia atverti šeimų, tai yra „namų bažnyčių“, ir didžiosios šeimos – Bažnyčios duris“ (107).

110. Toks požiūris verčia kiekvieną ištirti, kiek jis prisideda prie parapinio gyvenimo aplinkos ir turinio. Jei tėvai atkalbinėja vaikus nuo kunigystės, vienuoliškojo gyvenimo ar kitų celibatinių pašaukimų, tada sąžinę turėtų išsitirti visa bendruomenė. Autentiškas celibatas visada yra labai socialus, o jei celibatas laikomas vien vienišumu ar laikymusi nuošaliai, vadinasi, kažkas bendruomeninio gyvenimo praktikoje ar struktūroje yra iškreipta. Celibatą praktikuojantys asmenys turi patys imtis iniciatyvos tarnauti ir įsitraukti, o šeimos stengtis būti svetingos, įsileisti „tetų“ bei „dėdžių“ ir kurti platesnės apimties namų ūkius ar specialiai sumanytas bendruomenes.

111. Turtingas socialinis gyvenimas visas celibato formas daro įtikimesnes pasauliui, nes taip griauna celibato kritiką, teigiančią, kad toks gyvenimas yra neišvengiamai vienišas. Norint tokiu požiūriu gyventi, įveikti inertiškus, nesusituokusiuosius izoliuojančius socialinius įpročius ir apžvelgti celibato galimybes, būtina kūrybiškai įsitraukti ir pasauliečiams, ir dvasininkams. Jėzus yra mūsų Viešpats, ir Viešpats sako: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35). Meilė turi regimai gaivinti parapijos gyvenimą kiekvienam.

112. Celibatas nėra bergždžias, tai taip pat nereiškia būti „nesusituokusiam“, izoliuotam ar autonomiškam. Bažnyčioje visi priklausome vieni nuo kitų, esame sukurti bendrystei, sukurti mylėti ir būti mylimi. Toks požiūris į žmogaus gyvenimą duoda pradžią neaprėpiamai kūrybingų pašaukimų įvairovei. Celibatas jį prisiimantiems asmenims iškelia reikalavimų, bet sykiu siūlo nepakartojamų privilegijų ir galimybių. Celibatą praktikuojantys asmenys gerbia seksualinį ar biologinį santuokos potencialą ir veikia remdamiesi panašiu pagrindu bei savęs dovanojimo dvasingumu. Celibatą praktikuojantys asmenys ir sutuoktinių poros turi vieni kitus palaikyti ir auginti „šeimų šeimą“, kuri vadinama Bažnyčia.

 

KLAUSIMAI DISKUSIJAI

a) Ką celibatas ir santuoka turi bendra?

b) Kokius išbandymus ar sunkumus jūsų bendruomenėje išgyvena nesusituokę asmenys? Kaip galėtų padėti draugai, šeimos ir parapijos? Kokie yra celibato privalumai? Kaip nesusituokę žmonės gali tarnauti bendruomenei?

c) Ar vaikai jūsų parapijoje gauna progų susitikti su įvairiais kunigais, vienuoliais ir vienuolėmis? Kokiais būdais jūsų bendruomenėje būtų galima supažindinti su celibato pavyzdžiais?

 

Nuorodos

(91) Katalikų Bažnyčios katekizmo santrauka (KBKS) (2005), 321.

(92) Popiežius Jonas Paulius II. Kreipimasis per Gailestingosios meilės misionierių organizuotą susitikimą su šeimomis, turinčiomis įvaikintų vaikų 2000 m. rugsėjo 5 d.

(93) Plg. 1 Kor 7, 25–40.

(94) Popiežius Pranciškus. Kreipimasis per susitikimą su Umbrijos jaunimu Asyžiuje 2013 m. spalio 4 d.

(95) KBK, 2349; plg. Šv. Ambraziejus. De viduis, 4.23; taip pat žr. (51).

(96) KBK, 1646. Žr. (58).

(97) KBK, 2391. Žr. (58).

(98) Žr. (60).

(99) Plg. Lk 1, 38.

(100) KBK, 2347.

(101) KBK, 2348.

(102) KBK, 1624.

(103) FC, 13.

(104) Plg. Jn 1, 14; 17, 24.

(105) KBK, 2344.

(106) KBK, 1658.

(107) KBK, 1658.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>