Lietuvių English

5 Katechezė

Katechezės Pasaulio šeimų susitikimui 2015 m. rugsėjo 22–27 d. Filadelfijoje (JAV) pasirengti

V. KURIANT ATEITĮ

Santuoka skirta būti vaisinga ir svetinga naujai gyvybei. Vaikai formuoja ateitį, lygiai kaip ir patys yra formuojami šeimose. Be vaikų negali būti ateities. Vaikai, išauginti su meile ir pamokymu, yra meilės kupinos ateities pagrindas. Pažeisti vaikai pranašauja pažeistą ateitį. Šeimos yra visų didesnių bendruomenių pamatas. Šeimos yra namų Bažnyčios, vietos, kur tėvai padeda vaikams atrasti tai, kad Dievas juos myli ir kiekvieno vaiko gyvenimui yra numatęs planą.

Santuoka suteikia dvasinį kontekstą biologijos sukurtoms galimybėms

68. Santuoka apima meilę, ištikimybę ir įsipareigojimą. Bet šie dalykai būdingi ir daugeliui kitų vertingų santykių. Santuoka nuo jų skiriasi. Santuoka yra sandora, grįsta vyro ir moters prokreacine galia. Mūsų biologija nubrėžia tam tikras ribas ir teikia tam tikrų galimybių, o santuoka yra vienas iš atsakymų, kaip tokiame būvyje gyventi šventai.

69. Kitą atsakymą – celibatą – aptarsime VI skyriuje. VII skyriuje nagrinėsime iššūkius vaisingos santuokos idėjai, iššūkius, keliamus kontraceptinės santuokos ir tos pačios lyties asmenų santykių. Šiame skyriuje gilinsimės į tai, kaip santuokinė meilė vyrų ir moterų vaisingumą sujungia su Dievo sandoros sakramentu.

70. Santuoka yra vyro ir moters atsakas į galimybę duoti gyvybę. Vyrui ir moteriai per jungtuves laisvu sutikimu pažadant vienas kitam ištikimybę bei pastovumą (61), gyvybės davimas santuokos įkeliamas į žmogaus kilnumo ir laisvės kontekstą. Santuokos įžadai analogiški Dievo sandorai su Izraeliu ir Bažnyčia. Bažnyčia moko, kad „santuokos sąjunga, kuria vyras ir moteris vienas su kitu sukuria viso gyvenimo bendrystę, savo prigimtimi skirtą sutuoktinių gerovei bei palikuonių gimdymui ir auklėjimui, Viešpaties Kristaus tarp pakrikštytųjų buvo pakelta į sakramento garbę“ (62).Vienu žodžiu, santuoka yra ir gyvenimo, ir meilės bendrystė (63).

71. Santuokos sakramentas padaro vyrui ir žmonai prieinamą Dievo sandorinės ištikimybės galią ir jo kaip Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios trivienę bendrystę. Toks dvasinis pagrindas naujaip ir giliau įprasmina biologinį vaisingumą, mat svetingumas vaikų atžvilgiu yra dieviškojo dosnumo tąsa. Tai leidžia suprasti, kodėl visos trys klasikinės Augustino nurodytos „santuokinės gėrybės“ (vaikai, ištikimybė ir sakramentas) šaknijasi dieviškajame plane (64).

Dvasinis pašaukimas būti tėvais

72. Kaip ir kiekvieno su pašaukimu susijusio klausimo atveju, taip ir klausimas, ar ir kada turėti vaikų, nespręstinas tiesiog pagal egocentrinius žmogiškuosius kriterijus. Yra realių ir teisėtų žmogiškųjų „fizinių, ekonominių, psichologinių ir socialinių sąlygų“, į kurias sutuoktiniams svarstant būtina atsižvelgti (65). Tačiau klausimą, ar tapti tėvais, galiausiai lemia ta pats pagrindinis motyvas, kaip ir sudarant sakramentinę santuoką, – meilė tarnystės, aukos, pasitikėjimo ir atvirumo Dievo dosnumui pavidalu. Katalikiškoji santuoka neįsivaizduojama be sakramentų ir krikščionių bendruomenės palaikymo, tad sutuoktiniai katalikai, svarstydami, ar tapti tėvais, išlieka tame pačiame dvasiniame ir bendruomeniniame kontekste.

73. Sutuoktiniams tampant tėvais, gražiai ir ypač aiškiai išryškėja Dievo kūrinijos bei Santuokos sakramento vidinė dinamika. Vyrui ir žmonai turint vaikų pagal Kristaus meilės mums pavyzdį, ta pati meilė taip pat akina naujuosius tėvus savo vaikus auklėti ir dvasiškai ugdyti (66). „Šie vaikai yra grandinės grandys, – sakė popiežius Pranciškus, neseniai pakrikštijęs 32 kūdikius. – Jūs, tėvai, dabar krikštijate savo naujagimį sūnų ar dukterį, o už kelerių metų kūdikį ar anūką krikštys jau jie; ir tokia pati yra tikėjimo grandinė!“ (67)

74. Ši vaikų ir tėvų grandinė aprėpia tūkstantmečius. Dukart per dieną – ir šiandien taip pat – žydų maldos pradedamos senovine malda iš Pakartoto Įstatymo knygos:

Klausykis, Izraelį! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis. Paimk į širdį šiuos žodžius, kuriuos tau šiandien įsakau. Įdiek juos savo vaikams. Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi (68).

75. Kartojame: Įdiek juos savo vaikams. Šio įsakymo, šios pamatinės pareigos dėmesio centre yra kasdienis Dievo ir Izraelio sandoros patvirtinimas iš naujo. Tėvai turėtų įtraukti vaikus į savo bendruomenės santykį su Dievu. Todėl Pakartoto Įstatymo knygoje sakoma: diek ir dalykis Dievo garbe su savo vaikais. Jėzus irgi sako savo mokiniams: leiskite jiems ateiti pas mane (Mt 19, 14). Mums kalba ir Pakartoto Įstatymo knyga, ir Jėzus. Abu sako: Pasirūpink, kad tavo globojami vaikai turėtų santykį su Dievu ir su Dievo tauta. Mokyk vaikus melstis ir kontempliuoti Viešpatį. Kasdien praktikuok tai namie ir nedaryk tam kliūčių.

76. Šis pašaukimas daro katalikišką tėvystę prasmingą. Ta pati meilė, kuri pagauna vyrus bei moteris, pamoko juos sandoros ir atveda prie Santuokos sakramento, skatina porą tapti šeima (69). Vyras ir žmona tampa tėvu ir motina: „Iš santuokos kyla šeima, kurioje gimsta nauji žmonių bendruomenės nariai; juos Šventosios Dvasios malonė Krikštu padaro Dievo vaikais, kad jo tauta nesibaigtų per amžius“ (70). Krikščionys turi vaikų ne tik giminei pratęsti ir visuomenei statydinti, bet ir tam, kad visa šeima galėtų būti ugdoma rengiant ją šventųjų bendrystei. Pasak šventojo Augustino, seksualinė vyro ir moters meilė yra „miesto daigynas“ (71), ir jis galvoje turi ne tik žemiškąjį miestą ar piliečių visuomenę, bet ir dangiškąjį miestą, galutinai išsiskleidusią Bažnyčią.

Gyvenimas namų Bažnyčioje

77. Vatikano II Susirinkimas pavadino šeimą „namų Bažnyčia“, Ecclesia domestica:

Šioje savotiškoje namų Bažnyčioje tėvai savo vaikams turi būti pirmi tikėjimo skelbėjai žodžiu bei pavyzdžiu ir puoselėti kiekvienam būdingą pašaukimą, ypač – šventąjį pašaukimą (72).

Šeimos gyvenimas, turintis pašaukimo prigimtį, reikalauja dėmesingo gyvenimo. „Kiekvienas žmogus Dievo pašauktas kokiai nors užduočiai“ (73), tačiau, kaip ir santuokos statydinimas, pašaukimas neatpažįstamas savaime (74). Atpažinimo įgūdžių galima išmokyti, juos taip pat galima lavinti. Tėvo ir motinos pareiga būti su vaikais namie ir bažnyčioje bei reguliariai drauge melstis. Vaikai neišmoks to daryti, jei nebus mokomi. Tėvai gali prašyti krikštatėvių, senelių, mokytojų, dvasininkų bei vienuolių padėtų jiems atlikti savo pareigas, kad jie patys galėtų augti bei sužinoti daugiau apie maldą. Popiežius Pranciškus, jėzuitas, ne vienus metus mokytas atpažinimo meno, parodo, kaip malda ir pašaukimo suvokimas eina koja kojon: „Svarbu palaikyti su juo [Dievu] kasdienį ryšį, įsiklausyti į jį tabernakulio tyloje, įsiklausyti į save, kalbėtis su juo, priiminėti sakramentus. Turėti tokį artimą ryšį su Dievu – tai tarsi atverti savo gyvenimo langą, kad išgirstume jo balsą, sakantį, ko jis iš mūsų nori“ (75).

78. Šeimai atpažinimą praktikuojant bei jo mokantis, reikia kantrybės ir maldos, nuolatinio troškimo išgryninti motyvus ir atgailauti, būti kantriam pamažu puoselėjant dorybę, atverti vaizduotę Raštui ir Bažnyčios liudijimui bei suvokti savo vidinį gyvenimą. Mokytis atpažinimo patiems ir kartu tai perteikti savo vaikams yra užduotys, reikalaujančios nuolankumo, atvirumo konstruktyviai kritikai ir kalbėjimosi apie tai, kaip Dievas gali veikti mūsų gyvenime. Pašaukimu grįstas požiūris į gyvenimą suponuoja pasirengimą būti atviram savo troškimams, bet svarbiausia aukoti savo gyvenimą Dievui, būti atviram nuotykiams ir naujiems planams, kurie gali siūlytis tariant: „teesie tavo, o ne mano valia“ (76). Šventoji Teresė šitaip meldėsi būdama vaikas: „Mano Dieve, pasirinkau visa. Nenoriu būti šventa pusiau. Nebijau kentėti dėl tavęs. Bijau tik vieno dalyko – kad išlaikysiu savo valią. Tad pasiimk ją, nes aš pasirinkau visa, ko tu nori“ (77).

79. Tėvai daug streso patiria pirmiausia, kai šeima turi daug mažų vaikų. Tėvystė reikalauja didelių pastangų. Tačiau jei krikščioniškosios šeimos gyvenimo tikslas yra atverti namų langus Dievo malonei kasdieniame gyvenime, tai net nuovargio ir namų chaoso sūkuryje tėvai gali likti atviri Dvasiai. Niekas nenori tėvams didinti naštos. Vis dėlto dieviškoji meilė „reikština ne tik didžiuose dalykuose, bet – ir pirmiausia – kasdienio gyvenimo smulkmenose“ (78). Tokiomis silpnumo akimirkomis tėvai gali suvokti, ką šventasis Paulius turėjo galvoje sakydamas: „Būdamas silpnas, esu galingas“ (2 Kor 12, 10).

80. Tėvystė yra būdas, kaip sumažinti pretenzijas, priversti suvokti, kad esame ne visiškai nepriklausomi, bet reikalingi pagalbos bei jėgų iš Dievo, šeimos, parapijos ir draugų. Būdas, kuriuo šeima atsiliepia į bėdą ir ligą, susirenka valgyti ir melstis, priima finansinius sprendimus bei nusistato prioritetus, sprendžia dėl laisvalaikio, taip pat tėvų profesija ar karjera, vaikų akademinis lavinimas, net įprastinis ėjimo miegoti metas – visa tai ir dar gausybė kitų kasdienių „namų ūkio“ dalykų formuoja vaikų įsivaizdavimą ir akiratį. Namų rutina gali būti tos „skaidriosios vietos“, pro kurias prasiskverbia Šventosios Dvasios šviesa, o švelnumo nuostata ir krikščioniškasis svetingumas paveikia visą gyvenimą.

Mūsų kultūrinėje aplinkoje šeimoms būtinas gebėjimas atpažinti

81. Popiežius Pranciškus daugelį šių idėjų išreiškia labai praktiškai:

Manau, jog šiuo atžvilgiu visi galime patobulėti, tapdami geresniais Dievo žodžio klausytojais, kad turėtume mažiau savo ir daugiau jo žodžių… Štai tėvai ir motinos, pirmutiniai [savo vaikų] auklėtojai: kaip jie gali juos auklėti, jei jų sąžinės neapšviestos Dievo žodžio? Jei mąstysena bei elgsena nesiremia Dievo žodžiu, tai kokį pavyzdį jie gali rodyti savo vaikams? Tai svarbu, nes tada motinos ir tėvai skundžiasi: „O, tas vaikas…“. Bet ką jūs liudijote tam vaikui? Kaip su juo kalbėjotės? Apie ką su juo kalbėjotės – apie Dievo žodį ar apie televizijos naujienas? Tėvai ir motinos turi kalbėti apie Dievo žodį! Štai katechetai ir visi, kurie užsiima auklėjimu: jei jų širdys nesušildytos Dievo žodžio, tai kaip jie gali sušildyti kitų – vaikų, jaunimo, suaugusiųjų – širdis? Neužtenka skaityti Šventąjį Raštą, turime klausytis Jėzaus, kuris jame kalba: būtent Jėzus kalba Rašte, būtent Jėzus… Paklauskime savęs, kokia vieta mano gyvenime, mano kasdieniame gyvenime tenka Dievo žodžiui? Į ką esu nutaikęs savo dėmesį – į Dievą, į gausybės žodžių gausmą ar į save? Šitą klausimą kiekvienas privalo sau kelti (79).

82. Popiežius Pranciškus užsiminė apie televizijos naujienas. Jas mes galime suprasti plačiau, kaip apimančias žiniasklaidą, interneto socialinius tinklus ir kitas populiariosios kultūros formas. Leistis į santykį su šiomis kultūros formomis nevalia autopilotiniu režimu; norint įsitraukti į šias kultūros formas konstruktyviai, irgi būtinas gebėjimas atpažinti. Katalikų Bažnyčios katekizme, aptariant namų Bažnyčią, sakoma, kad šiandienis pasaulis „tikėjimui dažnai esti svetimas ir net priešiškas“ (80). Fragmentuotoje kultūroje, kur socialinė ir žiniasklaidinė aplinka gali griauti tėvų apskritai ir katalikų tikėjimą išpažįstančių tėvų autoritetą konkrečiai, tėvai ir vaikai turėtų apmąstyti savo šeimos buvimo būdą pasaulyje nepriklausant pasauliui (81).

83. Bet kuriam iš mūsų – bet ypač vaikams – susiduriant su kultūra, formuojami mūsų įsivaizdavimus bei ambicijos. Visi mes – bet ypač vaikai – gero gyvenimo lūkesčius susikuriame iš įvaizdžių, filmų, muzikos ir istorijų mūsų gyvenime. Todėl tėvams, išplėstinei šeimai, krikštatėviams ir auklėtojams tenka pareiga stebėti, kokie dalykai pasiekia vaikus, ir laiduoti, kad jų vaizduotė būtų stiprinama bei maitinama sveiku maistu, medžiaga, apsaugančia jų nekaltybę, kurstančia troškimą leistis į krikščioniškojo gyvenimo nuotykį ir žadinančia pašaukimu grįstą požiūrį į gyvenimą. Kad vaikai galėtų išmokti suvokti sakramentinę tikrovę, vaiko įprastinėje aplinkoje turėtų būti grožio ir kontempliacijos. Tėvai, vyresnieji, krikštatėviai, giminės, parapijiečiai, katechetai ir mokytojai privalo tokias vaikų nuostatas ugdyti. Jaunų žmonių ugdymas neišvengiamai apima „knygines žinias“. Dvasinis raštingumas reiškia tikėjimo faktų žinojimą. Bet dar svarbiau vaikus mokyti melstis ir būti jiems pavyzdžiais, rodančiais, kaip liudyti ir ko reikia siekti.

84. Vyresni vaikai ir paaugliai jau gali tinkamai suvokti bei traktuoti aplinkinę kultūrą ir pradėti formuoti brandesnį požiūrį į maldą ir pašaukimo atpažinimą. Šios svarbios temos turėtų būti gvildenamos rengiantis priimti Sutvirtinimo sakramentą, suteikiantį malonę, įgalinančią būti ištikimu mokiniu šiais klausimais (82).

Šeima ir parapija viena kitai reikalingos

85. Ecclesia domestica, žinoma, negali egzistuoti be Ecclesia. Namų Bažnyčia suponuoja santykį su visuotine Bažnyčia: „Šeima, kad būtų mažoji Bažnyčia, turi būti tinkamai įtraukta į didžiąją Bažnyčią, t. y. į Dievo šeimą, kurios įsteigti atėjo Kristus“ (83). Kad namų Bažnyčia atitiktų savo vardą, būtina sąlyga yra reguliarus dalyvavimas sekmadienio Mišiose išvien su visuotine Bažnyčia. Visuotinė Bažnyčia yra Dievo sandoros su savo tauta, tos pačios sandoros, kuri įgalina ir palaiko santuokinį bei šeimos gyvenimą, nešėja ir mokytoja.

86. Popiežius Benediktas XVI pavadino parapiją „šeimų šeima“, „gebančia dalytis ne tik džiaugsmais, bet ir neišvengiamais šeimos gyvenimo pradžios sunkumais“ (84). Parapija gali naudingai prisidėti prie sakramentų bei labai dažnai prie gailestingumo darbų kūnui praktikavimo. Vaikai turėtų matyti savo tėvų bei kitų suaugusiųjų solidarumą su vargšais ir darbus vargšų labui. Parapijos ir vyskupijos gali suteikti tokių progų (85). Namų Bažnyčia tarnauja parapijai, o parapija – jai.

87. Parapija, vyskupija ir kitos katalikiškos institucijos, kaip antai mokyklos, sąjūdžiai ir asociacijos, yra ypač svarbios vaikams, kurie gyvena su vienu iš tėvų. Vieno ar abiejų tėvų vaikai gali neturėti dėl įvairių priežasčių – dėl mirties ir ligos, skyrybų, emigracijos, karo, priklausomybės nuo alkoholio ir narkotikų, smurto namie, piktnaudžiavimo, politinio persekiojimo, nedarbo ar nepritekliaus sąlygoto darbo, esančio toli nuo namų (86). Deja, kartais vyrai ir žmonos, motinos ir tėvai išsiskiria – dažnai dėl priežasčių, verčiančių mus užjausti. „Emocinis sukrėtimas, kurį patiria išsiskyrusių porų vaikai, staiga netekę vieno iš tėvų arba atsidūrę „naujoje“ šeimoje, kelia iššūkį vyskupams, katechetams, mokytojams ir visiems atsakingiems už jaunimą… Tai – ne jų tėvų pakeitimo, bet bendradarbiavimo su jais klausimas“ (87).

88. Norėdama tikrai būti „šeimų šeima“, parapija privalo praktikuoti konkrečius svetingumo ir dosnumo veiksmus. Šventasis Jonas Paulius II sakė, kad „atverti savo namų duris ir juo labiau savo širdį“ yra būdas sekti Kristumi (88). Padėti ir priimti pagalbą – artimai susiję dalykai. Parapijos šeimoje neturi būti nė vieno vienišo, bet pirmiausia vaikų, tėvų, užkluptų netikėtų krizių, pažeidžiamų pagyvenusių žmonių ar kiekvieno, kuris kenčia. Niekas negali pakeisti parapijiečių paprasto draugavimo, patarnavimo vienas kitam per visą savaitę, ir tai pratęsia sekmadieniais susiburiančią bažnytinę bendruomenę. Ar parapija šitaip atliks savo užduotį, lems pasauliečių elgesys vienas kito atžvilgiu. Dvasininkams privalu mokyti tokio požiūrio į parapijos gyvenimą bei jį ugdyti, ypač didelėse parapijose, kur gali būti juntama pagunda būti anonimiškiems. Bet galiausiai, siekiant tokio parapijos gyvumo, būtina vengti klerikalizacijos. Šventasis Paulius galatus mokė: „Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus Įstatymą“ (Gal 6, 2). Vadinasi, jei vieni kitų naštų nenešiojame, pažeidžiamas šeimas ir vienišus žmones paliekame vienatvėje, apgaudinėjame patys save. Jei mūsų gyvensena nesiremia bendryste ir tarnyste, tai negalime klestėti. Esame sukurti vieni dėl kitų, ir gyvendami taip, tarsi tai nebūtų tiesa, gimdome liūdesį, liudijame negebėjimą vykdyti gyvybę teikiantį Kristaus Įstatymą.

89. Svetingumas vienišiems vaikams savaime kelia klausimą dėl įvaikinimo. Jonas Paulius II, kreipdamasis į šeimų, turinčių įvaikintų vaikų, susirinkimą, pasakė:

Įvaikinti vaiką yra didžiulis meilės darbas. Tai padarius, daug duodama, bet ir daug gaunama. Tai – tikras keitimasis dovanomis.

Deja, šioje srityje mūsų laikais yra daug prieštaravimų. Yra gausybė vaikų, dėl tėvų mirties ar negebėjimo likusių be šeimos, bet nemažai tokių porų, kurios dažnai dėl savanaudiškų priežasčių apsisprendžia vaikų neturėti. Kitoms drąsą atima ekonominiai, socialiniai ar biurokratiniai sunkumai. Dar kitos trokšta turėti „savo“ vaiką bet kokia kaina ir, neapsiribodamos teisėta pagalba, kokią vaisingumo srityje gali pasiūlyti medicinos mokslas, griebiasi net morališkai nepriimtinų praktikų. Turint priešais akis šias tendencijas, pasakytina, kad moralinio įstatymo normos yra daugiau nei vien abstraktūs principai ir sergi tikrąjį žmogaus gėrį, o šiuo atveju vaiko gėrį jo tėvų interesų atžvilgiu (89).

Jonas Paulius II puoselėjo viltį, kad „krikščioniškos šeimos noriau įvaikins bei globos tėvų netekusius ar jų paliktus vaikus“ (90). Jis drįso to tikėtis, nes krikščioniškąją santuoką gaivinanti meilė yra Dievo sandora, amžinai svetinga ir gyvybės sklidina meilė.

90. Vyro ir moters lytinis artumas atveria vaikų galimybę. Tokia pamatinė, organinė, biologinė galimybė nėra būdinga jokiam kitam santykiui. Vyro ir moters santuoka šis potencialus vaisingumas įkeliamas į dvasinį kontekstą. Tėvystė yra dvasinis pašaukimas, nes galiausiai reiškia savo vaikų rengimą būti šventaisiais. Ši drąsi ambicija pareikalauja paprastų, bet svarbių praktikų namie, kaip antai maldos ir dvasinio polinkio ugdymo. Tai iš tėvų reikalauja gebėjimo suvokti, kaip šeima turėtų įsitraukti į platesnę kultūrą. Supažindindama vaikus su Viešpačiu, namų Bažnyčia trokš ryšio su parapija ir platesne visuotine Bažnyčia. Iššūkiams, su kuriais susiduria šeima, įveikti reikia paramos – nė viena šeima neišgalės klestėti remdamasi vien savo jėgomis. Kad klestėtų, šeimoms reikia parapijų, o parapijoms – šeimų. Pasauliečių reikia tiek kuriant tas tarnybas, tiek tarnaujant jose.

 

KLAUSIMAI DISKUSIJAI

a) Kuo vyro ir moters santuoka skiriasi nuo kitų artimų draugysčių?

b) Ar kada nors meldėtės su savo vaiku? Ar su vaiku skaitėte Bibliją, aptarinėjote kokius nors kitus tikėjimo aspektus? Jei pats nesate tėvas ar motina, gal jūsų gyvenime yra vaikų, kuriems reikėtų draugo ir patarėjo?

c) Kokie yra atpažinimo įgūdžiai? Koks pašaukimu grįstas požiūris į gyvenimą?

d) Kas yra namų Bažnyčia? Kaip parapija tarnauja šeimai ir kaip šeima tarnauja parapijai? Kaip šeima ir parapija gali „įvykdyti Kristaus Įstatymą“, minimą Gal 6, 2?

(61) KTK, 1056–1057.

(62) KTK, 1055.

(63) GS, 47.

(64) Augustinas. De bono conjugali, 32; De Genesi ad litteram, 9.7.12; De nuptiis et concupiscentia, 1.10.11, 17.19, 21.23.

(65) HV, 10.

(66) KBK, 1652–1653. Plg. GS, 48, 50.

(67) Popiežius Pranciškus. Homilija per Viešpaties Apsireiškimo šventę (2014 01 12).

(68) Įst 6, 4–7. Kursyvas pridurtas.

(69) FC, 14.

(70) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium (LG) (1964), 11.

(71) Augustinas. The City of God against the Pagans (Cambridge, Cambridge University Press, 1998), p. 667, § 15.16.

(72) LG, 11. Plg. KBK, 1655–1658.

(73) Popiežius Paulius VI. Enciklika Populorum progressio (PP) (1967), 15.

(74) Žr. aukščiau Nr. 60.

(75) Popiežius Pranciškus. Kreipimasis per susitikimą su Umbrijos jaunimu Asyžiuje 2013 m. spalio 4 d.

(76) Plg. Mt 6, 10; 7, 21; 12, 50; 21, 31; 26, 39.

(77) Teresė Lizjietė. The Autobiography of Saint Thérése of Lisieux: The Story of a Soul, trans. John Beevers (Doubleday, 2001), 9.

(78) GS, 38.

(79) Popiežius Pranciškus. Kreipimasis per susitikimą su dvasininkais, pašvęstaisiais asmenimis ir diecezinių pastoracinių tarybų nariais Asyžiuje 2013 m. spalio 4 d.

(80) KBK, 1656.

(81) Plg. Jn 15, 19 ir Rom 12, 2.

(82) KBK, 1303, 1308.

(83) Popiežius Benediktas XVI. Kreipimasis „Šeimos moko gyvenimo prasmės“ (2010 10 04).

(84) Popiežius Benediktas XVI. Kreipimasis „Paverskite parapiją šeimų šeima“ (2011 03 21).

(85) Plg. FC, 44.

(86) Plg. FC, 71, 77.

(87) Popiežiškoji šeimos taryba. Šeimos enchridionas (2004), 1303–1304.

(88) FC, 44.

(89) Popiežius Jonas Paulius II. Kreipimasis per 2000 m. rugsėjo 5 d. Gailestingosios meilės misionierių organizuotą susitikimą su šeimomis, turinčiomis įvaikintų vaikų.

(90) FC, 41.

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>