Lietuvių English

4 Katechezė

Katechezės Pasaulio šeimų susitikimui 2015 m. rugsėjo 22–27 d. Filadelfijoje (JAV) pasirengti

IV. DU TAMPA VIENA

Mes sukurti būti ne vieni. Žmonėms reikia vienas kito, jie papildo vienas kitą. Tokį troškimą per bendrų interesų bei meilės ryšius patenkina draugystė ir bendruomenė. Santuoka yra nepakartojamai artima draugystės forma, kviečiant vyrą ir moterį mylėti vienas kitą pagal Dievo sandoros pavyzdį. Santuoka – sakramentas. Santuokinė meilė yra vaisinga ir siūloma be išlygų. Šitokia meilė yra panaši į Jėzaus ištikimybę Bažnyčiai.

Dorybė, meilė ir gerumas padeda mums išpildyti savo paskirtį

54. Populiarus Rašto skaitinys, pasirenkamas per krikščioniškąsias vedybas, yra 1 Kor 13, 4–7: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.“

55. Tekstas puikus. Sukurtas pagal Dievo paveikslą, toks mylėjimo būdas atitinka mūsų tikrąją žmogiškąją prigimtį. Bet taip mylėti nėra lengva. Tam reikia nuolankumo ir kantrumo. Popiežius Pranciškus neseniai pasakė: „Tikėjimas nėra nedrąsių žmonių priebėga“ (48). Meilė turėtų remtis daugiau nei vien romantiniu jausmu. Romantinis jausmas yra puikus dalykas, bet vienas neatlaikys rūpesčių bei iššūkių, neišvengiamai lydinčių kiekvieną susituokusią porą. Norint būti tuo, kuo esame – mylėti taip, tarsi būtume sukurti meilei, – būtinos tam tikros dorybės. Kad atliktume savo paskirtį, tas dorybes turime suvokti ir puoselėti.

56. Šventojo Jono Pauliaus II „kūno teologijoje“ kalbama apie tam tikrą „vidinę laisvę“ ir „savitvardą“, būtinas sutuoktiniams, jei jie tikrai trokšta save vienas kitam dovanoti (49). Asmuo, pernelyg tvirtai saistomas romantinių lūkesčių ir neturintis vidinės laisvės raugo bei gebėjimo save dovanoti, stokos lankstumo. Santuokos sakramentiškumu gyventi bei sandoros keliu eiti norintiems sutuoktiniams reikia gebėjimo įveikti apmaudą, į šalį atidėti apeliavimus į savo teises ir tobulėti dosnumu. Neturint šios vidinės laisvės ir galios, kils rimtų problemų, nes gyvenimas įstums vyrus ir žmonas į dažnai visiškai neromantiškas situacijas.

57. Jokia santuoka, grįsta vien seksualiniu patrauklumu, nėra tvari. Erotiniai partneriai labiausiai pabrėžia vienas kito turėjimą ir todėl stokoja vidinių įgūdžių nusileisti ir padaryti erdvės savikritikai, susitaikymui ir augimui. Kurti ir ginti tokią gyvybiškai svarbią erdvę padeda santuokinis pažadas mylėti ištikimai, kaip myli Dievas. Sakramentinis įsipareigojimas daryti meilės darbus net tada, kai mylėti sunku, yra esminis Dievo sandoros dėmuo.

Tikra meilė verčia įsipareigoti

58. Nė vienas mirtingasis negali patenkinti visų mūsų troškimų. Tikroji santuokinė vienybė remiasi Dievo sandora – sandora, kuri pritaria erotiniams troškimui, bet dar gilesniu lygmeniu įpareigoja vyrus ir moteris rūpintis vienas kitu sergant ir esant sveikiems, gyvenant turtingiau ar vargingiau. Krikščioniškoji santuoka nėra romantinis konkursas ar sąlygiškas susitarimas „iki naujos santuokos“ (50). Vadinamajai bandomajai santuokai, mėginimui gyventi intymiai, bet hipotetiškai, išbandyti santykį ir laikytis jo tol, kol gyvi romantiniai jausmai, būdingas vidinis prieštaravimas (51). Popiežius Pranciškus neseniai tai pabrėžė viename viešame kreipimesi:

Kaip dažnai kunigai – taip yra nutikę ir man, – paklausę susituokti norinčių porų: „Ar suvokiate, kad santuoka yra visam gyvenimui?“ išgirsta atsakymą: „Na taip, mes vienas kitą mylime, tačiau… kartu liksime tol, kol truks meilė. Kai ji pasibaigs, toliau eisime skirtingais keliais.“ Tai egoizmas: kai nieko nebejaučiu, santuoką nutraukiu ir tiesiog užmirštu, kad esame „vienas kūnas“, kuris negali būti perskirtas. Tuoktis rizikinga, labai rizikinga! Būtent šis egoizmas kelia mums grėsmę, nes visuose mumyse glūdi dvilypės asmenybės galimybė: viena sako: „Aš esu laisvas ir noriu to…“, o kita: „Aš, mane, man, su manimi, mano labui…“ Būtent mus užvaldęs egoizmas niekada neleidžia atsiverti kitiems (52).

Postmoderniame pasaulyje, kur pasitikėjimo maža, santuoka atrodo gąsdinantis dalykas. Jaudinamės, kad būsime susaistyti su tuo, kuris netinkamas. Be to, globalizuotame pasaulyje, kur ekonominiai būgštavimai dažnai yra pagrįsti, prieš imdami mylėti taip, kaip mylėjo Jėzus, galime trokšti, jog pirma būtų atsakyti bei išspręsti visi gyvenimo iššūkiai bei klausimai, susiję su finansiniu ar ekonominiu saugumu.

59. Atsiliepdama į galimus nerimastavimus bei būgštavimus, Bažnyčia abipusio draugiškumo dvasia siūlo Jėzų, sakramentus ir savo narių paramą, būdama tikra, kad, nepaisant visų iššūkių, krikščioniškoji mylėsena yra galima bei atskleidžia mūsų tikruosius „aš“. Bažnyčia savo sūnums bei dukterims teigia, kad santuoka yra sakramentas, kad katalikų santuokos ryšys bei praktika daro palaikomąją malonę realią, artimą ir veiksmingą. Atsiliepdama į mūsų būgštavimus ir nerimastavimus, Bažnyčia primygtinai tvirtina, jog pažadas mylėti pagal sandoros pavyzdį nėra hipotetinis ir skirtas mitiniams, tobuliems šventiesiems, bet yra realus ir keliaujantiems dabartiniams šventiesiems galimas įsipareigojimas. Pasak popiežiaus Pranciškaus, Santuokos sakramentas „skleidžiasi per žmogiškojo būvio paprastumą ir trapumą. Gerai žinome, kiek daug sunkumų ir išbandymų patiria sutuoktiniai. Svarbu išlaikyti gyvą ryšį su Dievu, kuris yra jų santuokinio ryšio pamatas“ (53).

60. Toks mylėjimo būdas nėra tai, ką galėtume atidėti sakydami, jog tai išbandysime išsprendę tam tikrus praktinius klausimus. Priešingai, tiktai taip mylint tinkamai artinamasi prie gyvenimo praktinių klausimų. Toks mylėjimo būdas nėra idealas nuolat tolstančiame horizonte. Priešingai, tokį mylėjimo būdą turėtume rinktis kasdieniame gyvenime pradėdami šiandienių rūpesčių sūkuryje. Kita proga popiežius Pranciškus mokė:

Santuoka yra kasdienis darbas, net, pasakyčiau, amatas, auksakalio darbas, nes vyrui tenka užduotis padaryti savo žmoną moteriškesne, o žmonai – savo vyrą vyriškesniu. Vadinasi, augti kaip vyrui ir moteriai žmogiškumu abiem kartu. Tai vadinama augimu drauge. Ir tai neateina iš oro! Viešpats, tiesa, laimina, bet tai priklauso nuo jūsų pačių, jūsų nuostatų, gyvensenos, vienas kito mylėjimo būdo. Aukite! Visada elkitės taip, kad kitas augtų (54).

Popiežius Pranciškus pripažįsta, kad daug žmonių gali baimintis tokio iššūkio, jog žmonės gali vengti santuokos iš skepticizmo ar baimės:

Šiandien daugelis žmonių bijo priimti galutinius sprendimus visam gyvenimui, nes tai atrodo neįmanoma… ir tokia mąstysena daugelį besirengiančiųjų santuokai verčia sakyti: „Mes pasiliksime kartu tol, kol truks meilė.“ Bet ką reiškia „meilė“? Vien emociją, psichofizinę būklę? Jei vien tai, tai šitai negali būti pagrindas statydinti ką nors tvirta. Bet jei, priešingai, meilė yra santykis, tada ji yra auganti tikrovė, ir mes, pasitelkdami pavyzdį, galime sakyti, jog ji statydinama panašiai, kaip statomas namas. O namą juk statome drauge, ne vieni!.. Juk jį norėtumėte statyti ne ant lakaus emocijų smėlio, bet ant tikros meilės, iš Dievo kylančios meilės uolos… Neturime pasiduoti „išmetimo kultūrai“. Nuo baimės įsipareigoti „visam laikui“ pagyjama kasdien patikint save Viešpačiui Jėzui bei praktikuojant gyvenimą, virstantį kasdieniu dvasiniu bendro augimo žingsnis po žingsnio taku (55).

Geros santuokos remiasi dorybėmis, pirmiausia gailestingumu ir skaistumu

61. Žmonės, trokštantys statydinti savo santuoką ant uolos, turi ugdyti tam tikras dorybes. Katalikų Bažnyčios katekizme sakoma, kad Santuokos sakramente Kristus pasilieka su pora padėdamas sutuoktiniams imti savo kryžių, „pakilti parpuolus“, atleisti ir nešioti vienas kito naštas (56). Popiežius Pranciškus tai glaustai išreiškia sakydamas, jog bendrai gyventi yra „menas“, kurį „galima apibendrinti [keliais paprastais] žodžiai: prašau, ačiū ir atsiprašau“ (57). Mokytis tarti šiuos žodžius gali būti sunku. Bet jei šių paprastų žodžių trūksta, santuokos labai greitai gali virsti labai skausmingomis.

62. Santuokai klestėti būtinos ir svarbios visos pagrindinės dorybės (protingumas, susivaldymas, teisingumas, tvirtumas) ir dieviškosios dorybės (tikėjimas, viltis ir meilė). Sėkla, iš kurios išauga tvirtos santuokos, pirmiausia yra skaistumas. Ugdant širdį santuokai būtina praktikuoti vidinę laisvę, žvelgti į savo lytiškumą bendrystės ir vienas kito asmeninio šventumo kontekste. Skaistumas ugdo gerus savęs atsižadėjimo ir savitvardos įgūdžius, kurie yra būtina gailestingo elgesio su kitais sąlyga. Santuokos fantazijos, neturint skaisčios širdies, yra prasta ilgos kelionės gailestingumo link pradžia.

63. Tikra santuokinė vienybė irgi remiasi gailestingumu. Šios savybės mokomės iš Jėzaus ir ją regima visoje Dievo sandoroje. Liturgijoje meldžiamės: „Viešpatie, pasigailėk!“ Jėzus yra mums gailestingas, kad mes galėtume būti gailestingi.

64. Gailestingumas auga, kai mes mylime taip, kaip mums parodė Jėzus. „Krikščioniškos santuokos malonė yra Kristaus kryžiaus – viso krikščioniškojo gyvenimo versmės – vaisius“ (58). Katalikai tiki, kad pats Kristus veikia kiekviename iš septynių sakramentų ir kad sakramentuose Šventoji Dvasia kaip ugnis visa, ką paliečia, paverčia dieviškuoju gyvenimu (59). Santuokos sakramente Dievo sandora paverčiama regima, juo perduodama ir teikiama sandoros malonė (60). Per Santuokos sakramentą Dievo sandora įžengia į mūsų namus ir tampa mūsų šeimų pamatu.

65. Krikščioniškoji santuoka yra atsidavimas vienas kitam. Žinoma, visuomenėje siūloma alternatyvų, kitokių santuokos modelių. Tačiau „santuoką“ laikant prizu, gaunamu po ilgo erotinio partnerių konkurso, arba „sutartimi“, savo autonomiją serginčių individų teisių pasidalijimu, jau yra pasėjamos nusivylimo ir konflikto sėklos. Erosas išblės, o teisių varžymosi arena nėra vaisinga dirva gailestingumui.

66. Amžių tėkmėje žmonės tuokdavosi dėl įvairiausių – ir kilnių, ir pragmatinių – priežasčių. Sakramentinėje santuokoje Bažnyčia mums siūlo prieglobstį, malonę ir kasdienes Dievo meilės pamokas. Bažnyčioje duoti santuokiniai įžadai nuolatos primena vyrui ir žmonai apie jų geresnę prigimtį bei santuoką susieja ir su kitais sakramentais, pirmiausia Atgailos ir Eucharistijos. Tokioje sakramentinėje tvarkoje santuokinis gyvenimas grindžiamas susitaikymu ir ištikimybe ir tai skatina bei sergi tikrąją lyčių bendrystę. Postmoderniaisiais laikais žmonėms, nežinantiems, kuo tikėti ir pasitikėti, toks žingsnis atrodo rizikingas. Tačiau Bažnyčia Motina, pažįstanti žmogaus širdį geriau, nei mes pažįstame patys save, taip pat žino, kas yra Jėzus, būtent, kad jis – Viešpats, kad jis vertas pasitikėjimo ir kad jo mylėjimo būdas galiausiai yra vienintelis.

67. Jėzus sukuria mums naują galimybę – jo sandora su Bažnyčia grįstą santuoką, nenykstančiu pastovumu, skaistumu ir gailestingumu grįstą santuoką. Tokia sakramentinė santuoka integruoja visą krikščioniškąjį gyvenimą, nes meilės, vidinės laisvės, ištikimybės, gailestingumo ir atlaidumo puoselėjimas yra visą gyvenimą trunkantis projektas, besiremiantis malda, dalyvavimu sakramentuose ir Dievo sandoros istorijos pažinimu. Viešpats žino, kad nė vienai santuokai nėra būdingos visos dorybės vienu metu, bet, būdamas gailestingas, jis dovanoja mums Atgailos ir Eucharistijos sakramentus, kad galėtume ugdyti gebėjimą mylėti taip, kaip mylėjo Jėzus. Savo gyvenimą kreipiant į tai, būtina auka, bet tas gyvenimas galiausiai yra gražus. Jėzus yra tiesos ir džiaugsmo kelias.

 

KLAUSIMAI DISKUSIJAI

a) Kas yra katalikiškasis santuokos dvasingumas? Kaip šeimos gali prisidėti prie krikščioniškosios santuokos aukštinimo ir sergėjimo?

b) Jei santuoka yra sakramentas, tai kokia prasmė pirštis? Kokių potencialaus sutuoktinio savybių turėtume ieškoti?

c) Kaip Atgailos ir Santuokos sakramentai susiję su Santuokos sakramentu?

d) Viešpaties maldoje sakome: „ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.“ Ar atleisti lengva, ar sunku? Kaip atlaidumas įgalina santykius?

 

Nuorodos

(48) LF, 53.

(49) Plg. Kūno teologija (1980 01 16).

(50) KBK, 1646.

(51) KBK, 2391.

(52) Popiežius Pranciškus. Kreipimasis į Umbrijos jaunimą Asyžiuje 2013 m. spalio 4 d.

(53) Popiežius Pranciškus. Bendroji audiencija 2014 m. balandžio 2 d.

(54) Popiežius Pranciškus. Kreipimasis per dialogą su susižadėjusiomis poromis (Vatikanas, 2014 02 14).

(55) Popiežius Pranciškus. Kreipimasis per dialogą su susižadėjusiomis poromis (Vatikanas, 2014 02 14).

(56) KBK, 1642.

(57) Popiežius Pranciškus. Kreipimasis per dialogą su susižadėjusiomis poromis (Vatikanas, 2014 02 14).

(58) KBK, 1615.

(59) KBK, 1127.

(60) KBK, 1617.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>