Lietuvių English

3 Katechezė

Katechezės Pasaulio šeimų susitikimui 2015 m. rugsėjo 22–27 d. Filadelfijoje (JAV) pasirengti

 

III. ŽMOGAUS LYTIŠKUMO PRASMĖ

Apčiuopiamas, žemiškas, kūniškas pasaulis yra daugiau nei vien inertiška materija ar lipdymo molis žmogaus valiai. Kūrinija yra šventa. Jai būdinga sakramentinė prasmė. Ji atspindi Dievo šlovę. Tas pasakytina ir apie mūsų kūnus. Mūsų lytiškumui būdinga galia duoti gyvybę, kaip sukurtas pagal Dievo panašumą jis irgi yra kilnus. Tad turime atitinkamai gyventi.

Gamtinis fizinis pasaulis kupinas dvasinio gerumo

37. Katalikų tikėjimas visada buvo tvirtai „fizinė“ religija. Biblija prasideda sode ir baigiasi pokyliu (33). Dievas sukūrė pasaulį, įvertino jį kaip gerą ir įžengė į jo istoriją. Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, prisiėmė kūną ir tapo vienu iš mūsų. Sakramentuose pašventinami ir regimais malonės ženklais padaromi materialūs objektai. Įprastiniai duona ir vynas, vanduo, aliejus ir žmogaus rankų prisilietimas – visa tai yra apčiuopiami būdai, kuriais Dievo artumas tampa veiksmingas ir realus.

38. Mes tikime gailestingumo darbais kūnui. Pamaitindami alkstantį, pagirdydami ištroškusį, aprengdami nuogąjį, suteikdami pastogę benamiui, slaugydami ligonį, aplankydami kalinį ar palaidodami mirusįjį iš tikrųjų tarnaujame Jėzui (Mt 25, 25–40). Pasitikime Dievo kūrinijos gerumu (Pr 1, 4–31). Toks pasitikėjimas persmelkęs katalikų vaizduotę. Jis regimai reiškiasi mūsų mene ir architektūroje, liturginio kalendoriaus pasninkavimo bei šventimo ritmu, mūsų tautos pamaldumais ir sakramentalijomis.

Vyro ir moters lytiškumas susijęs su mūsų dvasine paskirtimi

39. Materialinei kūrinijai būdinga dvasinė prasmė, turinti įtaką mūsų kaip vyro ir moters gyvensenai. Mūsų lytiškumas turi paskirtį. Mūsų kūnai nėra tiesiog sielos kevalai ar juslinės mašinos smegenims. Nei jie yra žaliava, kuria galėtume laisvai piktnaudžiauti arba kurią galėtume perprogramuoti. Krikščionių akimis, kūnas ir dvasia yra artimai sujungti. Kiekvienas žmogus yra kūno ir sielos vienybė. „Tiesą sakant, kūnas yra sielos šventykla, bendradarbiauja su siela padedant juslėms taip, kaip vandens malūnas yra sukamas vandens“ (34). Kūnui, kaip Dievo kūrinijos daliai, būdingas įgimtas kilnumas. Jis yra prigimtinė mūsų tapatybės dalis ir mūsų amžinoji lemtis. Dvi lytys tiesiog įkūnija Dievo planą, numatantį žmonių priklausomybę vienas nuo kito, bendruomenę ir atvirumą naujai gyvybei. Piktnaudžiaujant kūnu ar jį žeminant daroma žala dvasiai.

40. Žinoma, ne visados mylime taip, kaip reikėtų. Lytiškumas yra nepakartojamai galingas veiksnys žmonių santykiuose – galintis tarnauti ir gėriui, ir blogiui. Piktnaudžiaujamas ar netvarkingas lytiškumas visada būdavo didelis netvarkos ir nuodėmės šaltinis. Seksualinis troškimas ir lytinė savivoka gali būti sudėtingi dalykai. Mūsų tapatybė yra apreikšta Jėzuje ir Dievo plane mūsų gyvenimui, o ne nuopuolio paženklintais tvirtinimais apie save.

41. Santuoka egzistuoja todėl, kad gyvybės davimas ir bendrystė, biologija ir Dievo sandora, prigimtis ir antgamtė išvien pagrindžia tai, kas yra „žmogiška“. Santuoka egzistuoja todėl, kad atrandame ir priimame, o ne išrandame ar išsiderame pašaukimą save dovanoti – pašaukimą, kuriam esmiškai būdinga tai, kad esame sukurti kaip vyrai ir moterys, sujungti sandoriniu ryšiu. Santuoka yra Dievo kuriamojo darbo vaisius todėl, kad mes esame Dievo kūriniai ir kad Dievas sukūrė vyrą ir moterį draugystei su juo šiame sandoriniame ryšyje.

42. Mūsų kaip dviejų skirtingų bei viena kitą papildančių lyčių kilmė ir mūsų pašaukimas mylėti, bendrauti ir perteikti gyvybę (35) yra vienas ir tas pats dalykas. Pasak popiežiaus Pranciškaus, „tai – meilės istorija. Tai – sukūrimo šedevro istorija“ (36).

43. Tas pašaukimas mylėti, bendrauti ir perteikti gyvybę apima visą moters ir vyro būtį, kūną ir sielą. Žmogus yra drauge ir fizinė, ir dvasinė būtybė (37). Kūnas tam tikra prasme apreiškia asmenį (38). Todėl žmogaus lytiškumas niekada nėra vien funkcionalus. Lytiniai skirtumai, regimi kūne, tiesiogiai prisideda prie kūno santuokinio pobūdžio bei asmens gebėjimo mylėti (39). Šio pašaukimo mylėti centre yra Dievo raginimas būti vaisingiems bei daugintis (plg. Pr 1, 28). Todėl poros santuokinis susivienijimas per kūną savo prigimtimi taip pat yra kvietimas gyventi kaip tėvui ir motinai (40).

44. Ne veltui Adomo žodžiuose, pirmąkart išvydus Ievą, girdime pasigėrėjimą: „Ši pagaliau yra kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno“ (Pr 2, 23). Katalikų Bažnyčios katekizme pažymima, kad nuo pradžių „vyras įvertina moterį kaip antrąjį , kaip tokį pat žmogų“ (41). Vyras ir moteris turi vienodą kilnumą, kylantį iš jų Kūrėjo Dievo. Dievo plane vyro ir moters panašumas ir skirtingumas sutampa su jų kaip vyro ir moters vienas kito lytiniu papildomumu. Sukurdamas vyrą ir moterį drauge (Pr 1, 26–27), Dievas jų norėjo kaip vieno kitam (42). Lytinis skirtingumas yra pirmapradis priminimas, kad mes sukurti dovanoti save kitiems vadovaudamiesi dorybe ir Dievo meile.

45. Šventasis Jonas Paulius II dažnai kalbėdavo apie „vedybinę arba santuokinę kūno prasmę“ (43). Jis pakartojo Vatikano II Susirinkimo mokymą, kad „vyro ir moters sąjunga yra pirminis asmenų bendravimo pavidalas“ (44). Tačiau lytinis skirtingumas ženklina visus mūsų, net nesusituokusiųjų, santykius, nes kiekvienas įžengiame į gyvenimą kaip sūnus arba duktė. Esame pašaukti būti broliais ir seserimis ne tik broliams ir seserims savo šeimose, bet ir vargstantiems kaimynystėje, bendruomenėse ar Bažnyčiose. Mūsų kaip vyrų ir moterų tapatybė yra pašaukimo į tėvystę ar motinystę, prigimtinę ar dvasinę, pagrindas. Taigi lytinis skirtingumas turi visuotinę reikšmę.

46. Kadangi yra esminis mūsų tapatybės dėmuo, lytiškumo neįmanoma atskirti nuo žmogaus asmens prasmės. Lytiniai santykiai niekada nėra tiesiog fizinis ar emocinis impulsas. Jie visada apima daugiau. Lytinis troškimas rodo, kad mums niekados neužtenka savęs pačių. Trokštame artumo su kitu. Lytiniai santykiai, net ir „atsitiktiniai“, niekada nėra tiesiog biologinis aktas. Lytinis artumas iš tikrųjų visada yra tam tikra prasme santuokinis, nes sukuria žmogiškąjį ryšį net to nesiekiant. Tinkamai suvokiamas santuokinis aktas niekada nėra tiesiog intraversinis, autonominis erotinis aktas. Mūsų lytiškumui būdingas ne tik asmeniškumo bei intymumo aspektas, jis taip pat visada turi socialinį matmenį bei socialinių padarinių. Sakramentinė santuoka niekada nėra privati nuosavybė, bet atsiskleidžia priešais akis turint Dievo platesniąją sandorą.

Lytiškumo etiką turime todėl, kad jam būdinga dvasinė reikšmė

47. Į Dievo planą būti vyru arba moterimi atsiliepiama dviem pašaukimais – santuoka ir celibatu. Abu jie remiasi bendra prielaida, kad vyro ir moters lytinis artumas galimas ir skleidžiasi tik sandoros ryšyje. Celibatas yra būdas, kuriuo nesusituokę žmonės patvirtina santuokos tiesą ir grožį. Ir celibato pašaukimui, ir santuokai nepriimtini tokie lytiniai aktai, kai naudojamasi kitu laikinai ar saistant jį sąlygomis. Autentišku celibatiniu susilaikymu lytiškumas jokiu būdu neniekinamas, bet pagerbiamas tvirtinant, jog lytinis artumas tarnauja sandorai, o pastaroji – pirmajam. Gyvendamos sandoros šviesoje, ir susituokusios poros, ir celibatiškai gyvenantys asmenys siūlo savo lytiškumą bendruomenei, taip pat geismingumu bei išnaudojimu nesiremiančiai visuomenei kurti.

48. Kituose trijuose skyriuose santuoka (4 ir 5 skyriai) ir celibatas (6 skyrius) aptariami išsamiau. Dabar pakaks pasakyti, kad abi gyvensenos remiasi Dievo kvietimu vyriškumą bei moteriškumą įgyvendinti dosniai save dovanojant. Abi gyvensenos žvelgia į Dievo sandorą ir laiko kūrinišką buvimą vyru ir moterimi pagrindu džiaugtis. Drausmė, mūsų taikoma savo meilei, būtent sandorinio ryšio drausmė, kartais jaučiama kaip našta. Bet kaip tiktai tokia drausme pagerbiama ir atskleidžiama tikroji meilės, sukurtos pagal Dievo paveikslą, prasmė.

49. Skaistumo dorybę ugdyti esame pašaukti todėl, kad kaip vyrai ir moterys esame sukurti pagal Dievo paveikslą. Skaistumas reiškiamas įvairiais būdais priklausomai nuo, ar esame susituokę, ar ne. Tačiau kiekvienam skaistumas reiškia atsisakymą naudotis savo ar kitų žmonių kūnais kaip objektais pasitenkinti. Nesvarbu, ar būtume susituokę ar ne, skaistumas yra kilnus ir malonės padedamas savojo lytiškumo įgyvendinimas Dievo įsakymų šviesoje. Geidulys yra skaistumo priešybė. Geidulys reiškia žvelgimą į kitus utilitaristiškai, tarsi kito kūnas egzistuotų vien potroškiui patenkinti. Tikruoju skaistumu „kūnas ne paniekinamas“, bet traktuojamas atsižvelgiant į visus asmens matmenis (45). Skaistumas yra žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą ir pašaukto gyventi sandoroje, didysis „taip“ tiesai.

50. Taip suprantamas skaistumas yra tai, ką visi pašaukti praktikuoti. „Kiekvienas pakrikštytasis yra pašauktas į skaistumą. <…> Susituokusieji pašaukti į santuokinio gyvenimo skaistumą; kiti skaisčiai gyvena susilaikydami“ (46). Skaisčia santuokine meile eros įkeliamas į meilės, rūpinimosi, ištikimybės ir atvirumo vaikams kontekstą. Skaisčiu celibatu per susilaikymą pripažįstama, kad lytinis artumas priklauso meilės, rūpinimosi ir ištikimybės kontekstui.

51. Šio krikščionių mokymo šaknys senos. Šventasis Augustinas IV a. rašė: „Skaistumo dorybė yra trejopa: sutuoktinių, našlių ir mergeliškumu gyvenančiųjų. Neaukštinkime kurios nors vienos, nutylėdami kitas. Jos visos praturtina Bažnyčios drausmę“ (47).

52. Tolesnėse katechezėse aptarsime, kaip konkrečiai įgyvendinti šį mokymą santuokoje bei celibate kartais ir sunkiomis šiandienėmis aplinkybėmis.

53. Dievas visą materialų pasaulį sukūrė iš meilės mums. Viskas, ką galime regėti ir paliesti, įskaitant mūsų vyriškus ir moteriškus kūnus, buvo sukurta dėl Dievo sandoros. Ne visada mylime taip, kaip turėtume, bet Dievo meilės modelis mus saugo ir kviečia grįžti prie savo tikrosios prigimties. Santuoka ir celibatas yra du buvimo vyru ar moterimi būdai Dievo sandoros šviesoje ir dėl šios priežasties ir santuoka, ir celibatas laikomi skaisčiomis gyvensenomis.

 

KLAUSIMAI DISKUSIJAI

a) Kodėl katalikai taip džiaugiasi fiziniu, apčiuopiamu pasauliu ir jį taip vertina? Pagalvokite apie ką nors gražaus, kaip antai gamtą, kūną, maistą ar meną. Kodėl visi šie dalykai tokie svarbūs katalikų tradicijoje?

b) Kokia kūrinijos paskirtis? Ar pasaulis yra tik tai, ką galime nevaržomai valdyti ir išnaudoti pagal savo troškimus?

c) Tokie dalykai kaip poilsis, maistas, malonumas ir grožis yra patrauklūs. Tačiau kartais giliai trokštame bei geidžiame to, kas mums nėra gėris. Kokiu būdu sužinome, kad koks nors troškimas teisėtas ir geras? Kaip galime puoselėti bei mėgautis kūrinija bei savo kūnais kasdieniame gyvenime?

d) Kodėl, jūsų manymu, katalikų praktika tradiciškai apima ir šventimą, ir pasninkavimą? Celibatą ir santuoką?

 

Nuorodos

(33) Plg. KBK, 1602. Plg. Apr 19, 7.9 ir Pr 1, 26–27.

(34) Šventoji Hildegarda Bingenietė. Explanatio Symboli Sancti Athanasii. In: Patrologia latina 197, 1073. Plg. 1 Kor 6, 19.

(35) KBK, 2331 ir FC, 11.

(36) Popiežius Pranciškus. Homilija per šv. Mišias Santa Marta namuose. L‘Osservatore Romano, 2014 m. vasario 28 d.

(37) KBK, 362.

(38) Popiežius Jonas Paulius II. Trečiadienio audiencijos apie Kūno teologiją. 1980 m. sausio 9 d. audiencija.

(39) Tikėjimo mokymo kongregacija. Laiškas „Apie vyrų ir moterų bendradarbiavimą“ (2004), 8.

(40) Popiežius Paulius VI. Enciklika Humanae vitae (HV) (1968), 2.

(41) KBK, 371.

(42) KBK, 371.

(43) Plg. popiežius Jonas Paulius II. Trečiadienio audiencijos apie Kūno teologiją. 1980 m. sausio 2 d. audiencija.

(44) GS, 12.

(45) Karol Wojtyla. Love and Responsibility. Ignatius Press 1993, 171.

(46) KBK, 2348–2349. Plg. Šv. Ambraziejus. De viduis, 4. 23.

(47) KBK, 2349.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>