Lietuvių English

2 Katechezė

Katechezės Pasaulio šeimų susitikimui 2015 m. rugsėjo 22–27 d. Filadelfijoje (JAV) pasirengti

II. UŽDUOTIS MYLĖTI

Dievas veikia per mus. Mes turime užduotį. Pasaulyje turime paskirtį – patys priimti Dievo meilę ir parodyti ją kitiems. Dievas siekia išgydyti palūžusią visatą. Prašo mūsų būti jo liudytojais bei pagalbininkais šiame darbe.

Šventasis Raštas teikia meilės prasmei turinį bei pavidalą

21. Istorija prasideda nuo vyrų ir moterų, sukurtų pagal Dievo paveikslą. Istorijoje Dievas pašaukia ir išugdo tautą. Sudaro sandorą su mumis, pirma per Izraelį, o paskui per Kristų ir Bažnyčią. Su mumis bendraudamas Dievas moko mus mylėti taip, kaip myli jis.

22. Kitaip tariant, būdami sukurti bendrystei, sužinome, kad mūsų užduotis yra mylėti. Mūsų gyvenimas mums dovanojamas pirma to, ką darome ir kaip gyvenime, ir ta dovana teikia pavidalą mūsų darbams bei gyvensenai. Vienu žodžiu, „būdas, kuriuo myli Dievas, tampa žmogiškosios meilės matu“ (17)

23. Norint šitaip gyventi, reikia nuolankumo. Savo širdis turime priderinti prie Dievo ir regėti pasaulį jo akimis. Gyvensena pagal Dievą yra geresnė gyvensena, bet ne visada lengvesnė.

24. Biblija sklidina Dievo meilės įvaizdžių. Dievas yra tėvas, svetingai sutinkantis savo sūnų palaidūną ir ta proga surengiantis puotą (Lk 15, 11–32). Dievas yra piemuo, ieškantis savo pražuvusios avies (Lk 15, 3–7). Dievas yra motina, guodžianti savo vaikus (Iz 66, 13). Dievas yra draugas, aukojantis savo gyvybę dėl kitų ir pravirkstantis, kai kenčia jo draugai (Jn 11, 35). Dievas yra mokytojas, mokantis mus mylėti ir tarnauti vienas kitam kaip artimui (Mt 22, 39). Dievas yra sodininkas, prižiūrinti mus, kol atnešime gerų vaisių (Jn 15, 1). Dievas yra karalius, kviečiantis mus į savo sūnaus vestuvių puotą (Mt 22, 1–14). Dievas išgirsta neregio šauksmą ir sustoja pasiteirauti: ko nori, kad tau padaryčiau? (Mk 10, 46–52). Dievas yra svetingas, kupinas užuojautos savo tautai; kai ji alkana, siūlo jai maisto (Mt 14, 13–21) (18) ir save (Mt 26, 26).

Santuoka yra esminis biblinis Dievo meilės įvaizdis

25. Visi šie ir daugelis kitų įvaizdžių padeda mums išvysti Dievo meilės gelmes. Jais pabrėžiama meilė, kokią esame pašaukti liudyti savo gyvenime. Tačiau, pasak popiežiaus Benedikto XVI, vienas esminis įvaizdis teikia mums kontekstą visiems kitiems įvaizdžiams:

„Dievas myli savo tautą.“ Iš tiesų bibliniu apreiškimu pirmiausia išreiškiama meilės istorija, Dievo sandoros su žmonija istorija. Štai kodėl vyro ir moters bendro gyvenimo ir meilės santuokoje istorija Dievas pasinaudojo kaip išganymo istorijos simboliu (19).

26. Dievo sandora su Izraeliu ir vėliau su Bažnyčia nusakoma daugiausia santuokos įvaizdžiais. Pasak popiežiaus Benedikto XVI, „santuoka, besiremianti vienatine ir galutine meile, tampa Dievo santykio su žmogumi paveikslu, ir atvirkščiai“ (20). Dievo sandora yra pagrindinė Šventojo Rašto tema, o santuoka – Biblijos pirmutinė metafora Dievo santykiui su žmonija nusakyti. Dar būdamas Miuncheno arkivyskupu, popiežius Benediktas XVI paaiškino:

Galime sakyti, kad Dievas sukūrė visatą tam, kad pradėtų meilės istoriją su žmogumi. Sukūrė ją tokią, kad galėtų egzistuoti meilė. Tą patvirtina žodžiai apie Izraelį, vedantys tiesiai prie Naujojo Testamento… Dievas sukūrė visatą, kad galėtų tapti žmogumi ir išlieti savo meilę ant mūsų bei pakviesti meile atsiliepti į jo meilę (21).

27. Santuokos įvaizdžiai prasideda Senajame Testamente. Čia sužinome, kad Dievas mus artimai, švelniai ir ilgesingai myli. „Pranašai – ypač Ozėjas ir Ezechielis – šią Dievo aistrą savo tautai nusakė drąsiais erotiniais vaizdais“ (22). Ozėjo knygoje Dievas pažada Izraelio tautą „vilioti“ prašnekindamas „jos širdį“, kol ji jam atsilieps „kaip savo jaunystėmis dienomis“ ir vadins jį „mano vyru“ (Oz 2, 16–18). Ezechielio knygoje Dievas kalba Izraeliui jusliniais įvaizdžiais: „Išskleidžiau virš tavęs savo sparną ir pridengiau tavo nuogumą. Daviau tau priesaiką ir įėjau į sandorą su tavimi, – tai Viešpaties žodis – ir tu tapai mano. Išmaudžiau tave vandenyje <…> ir patepiau aliejumi. <…> Tu tapai nepaprastai graži, – tinkama būti karaliene“ (Ez 16, 8–13) (23). Panašų kalbėjimą aptinkame Izaijo (24), Jeremijo (25) knygose ir psalmėse (26). Giesmių giesmė irgi daugelį amžių buvo pamokslų, kuriuose karšta Dievo meilė savo tautai būdavo aiškinama pasitelkus santuoką, įkvėpimo šaltinis.

Biblijoje apie santuokinę meilę nekalbama sentimentaliai

28. Dievo ir jo tautos santuoka gali patirti sunkumų. „Dievo santykis su Izraeliu vaizduojamas jungtuvių ir santuokos metaforomis“; todėl, Dievo tautai nusidėjus, mūsų klaidos tampa savotišku „svetimavimu ir prostitucija“ (27). Ozėjo knygoje Izraelį mylintis Dievas atsiduria neištikimos nuotakos išduoto vyro padėtyje. Dievas taria Ozėjui: „Eik, mylėk moterį, kuri turi meilužį ir yra svetimautoja, lygiai taip, kaip Viešpats kad myli izraeliečius, nors jie ir gręžiasi į kitus dievus“ (Oz 3, 1).

29. Kai Dievo tauta užmiršta jo įsakymus, apleidžia vargšus, siekia saugumo kreipdamasi į svetimas galybes ar atsigręžia į stabus, svetimavimas ir prostitucija yra itin taiklūs žodžiai jos neištikimybei išreikšti (28).

30. Tačiau Dievas lieka ištikimas. Popiežius Pranciškus, neseniai apmąstydamas Ez 16, pabrėžė, kad Dievas taria meilės žodžius net tada, kai Izraelis neištikimas (29). Izraelis nusideda. Izraelis užmiršta. Izraelis svetimauja vaikydamasis stabus. Bet Dievas nepalieka savo sandoros tautos. Atgaila ir atleidimas visada galimi. Dievo gailestingumas reiškia, kad jis trokšta Izraeliui gėrio net tada, kai šis nuo jo bėga. „Viešpats šaukia tave atgal kaip nelaimingą ir pamestą žmoną. „Ar gali vyras atmesti jaunystėje pamiltą žmoną?“ – sako tavasis Dievas. „Trumpai valandėlei palikau aš tave, bet su didele meile vėl tave pasiimsiu <…> amžina meile tavęs pagailėjau“ (Iz 54, 6–8). Dievas nenustoja mylėjęs savo tautos net tada, kai nupuolame, net kai atkakliai mėginame gyventi be jo.

31. Krikščioniškoji meilė nėra tik emocija. Ji aprėpia erotinius ir jausminius momentus, bet sykiu yra ir apsisprendimas. Meilė yra užduotis, kurią gauname, nuostata, kurią priimame, pašaukimas, į kurį atsiliepiame. Tokiai meilei būdingi matmenys, kuriuos atrandame tik jai pasidavę. Tokia meilė ieško Dievo ir seka Dievu, kurio sandorinė ištikimybė moko mus, kas yra meilė. Dievas niekada nepalieka Izraelio dėl patrauklesnio partnerio. Nei jį gąsdina atmetimas. Jis niekada nėra permainingas. Trokšta savo tautai tiktai to, kas geriausia, tikrojo ir galutinio gėrio. Nors jo meilė Izraeliui yra aistringa – nė vienas, kuris skaito Pranašų knygas, to nepaneigs, – šis „erotinis“ dieviškosios meilės aspektas visados yra perskverbtas Dievo pasiaukojamos ištikimybės (30). Dievo eros visuomet sujungtas su jo užuojauta ir kantrumu.

Santuoka, meilė ir Kristaus auka ant kryžiaus

32. Dievo meilė gyvai apibūdinama Ef 5, kur šventasis Paulius santuoka analogiškai taiko Kristui ir Bažnyčiai (31). Paulius ragina vyrus ir žmonas paklusti „vieni kitiems dėl Kristaus baimės“ (Ef 5, 21). Tad krikščioniškoji santuoka yra ne susiderėjimas dėl teisių ir pareigų, bet dovanojimosi vienas kitam apraiška. Ji daug radikalesnė nei vien egalitarizmas. Paulius rašo, kad „vyras yra žmonos galva, kaip Kristus yra Bažnyčios Galva“ (Ef 5, 23). Bet ką tai reiškia kontekste ir praktikoje? Paulius kviečia vyrus pasiaukojamai meilei, atspindinčiai Kristaus auką ant kryžiaus. Atmesdamas mačizmą bei išnaudojimą ir iš pagrindų neigdamas kitus antikos pasaulio šeimos gyvenimo kodeksus, Paulius moko Dievo paveikslo dinamiškumo: „Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save“ (Ef 5, 25). Remdamasi Ef 5, Bažnyčia kalba apie santuoką kaip apie sakramentą ir kviečia poras tokiai pasiaukojamai kryžiaus bendrystei.

33. Jėzus įgalina krikščionis su tvirtu įsitikinimu kalbėti apie Dievo meilę. Jis atveria Dievo sandorą visiems žmonėmis ir atbaigia Izraelio istoriją visuotiniu atpirkimu. Jėzus įkūnija gyvybę teikiančią meilę, nes jis, tiesiogine to žodžio prasme, yra kūnu tapęs Dievo Žodis. Jis myli Bažnyčią kaip savo nuotaką, ir ta nesavanaudiška meilė – krauju paliudyta ant kryžiaus – yra abipusiškos meilės bei tarnystės, kokia būtina kiekvienoje krikščioniškojoje santuokoje ir šeimoje, pavyzdys.

34. Popiežius Benediktas XVI mokė: „Žvelgdami į Kristaus perdurtą šoną, <…> suvokiame <…> Dievas yra meilė. Būtent ten šią tiesą galima pamatyti. Ir pradedant nuo to apibrėžtina, kas yra meilė. Pradėdamas nuo žvilgsnio į tai, krikščionis atranda savo gyvenimo ir meilės taką“ (32).

35. Šiandien daugeliui „meilė“ reiškia mažai ką nors daugiau nei šiltą jausmą ar fizinį potraukį. Šiems dalykams yra savo vieta. Tačiau tikroji meilė – visą gyvenimą tverianti, gilėjanti ir žmogaus širdį patenkinanti – auga duodant kitiems, o ne imant pačiam. Viešpats Kristus mirė ant kryžiaus dėl mūsų išganymo. Tas radikalus, išlaisvinantis gebėjimas atsisakyti savo pirmumo teisių ir dovanoti save kitiems yra gija, vienijanti visą katalikų mokymą apie santuoką ir šeimą. Autentiškas katalikų mokymas apie santuoką ir šeimą padeda atskirti tikrąją meilę nuo visų klastočių.

36. Šventajame Rašte yra daug vienas kitą papildančių ir iš dalies sutampančių būdų Dievo meilei nusakyti, bet santuokos įvaizdis tarp jų yra pirmutinis. Dievo ir jo tautos – pirma Izraelio ir po to Bažnyčios – sandora yra tartum santuoka. Tokia santuoka ne visada lengva, bet žmogaus nuodėmė niekada neturi paskutinio žodžio. Dievo ištikimybė rodo, kokia yra tikroji meilė bei ištikimybė. Jėzus Kristus, visus mus kviečiantis tapti Dievo šeimos nariais, naujaip ir netikėtai apibrėžia meilę, suteikdamas mus naujų galimybių gyvenime.

 

KLAUSIMAI DISKUSIJAI

a) Kodėl Dievo meilė yra tartum santuoka?

b) Kuo Dievo meilės būdas skiriasi nuo žmogaus meilės būdo?

c) Kas yra tikroji meilė ir kaip ją atpažinti? Kuo panaši ir kuo skiriasi mūsų kultūrai būdinga romantinės meilės idėja ir Dievo sandorinė meilė?

d) Ar galite prisiminti metą, kai Dievo meilė padėjo jums sąžiningiau ir geriau mylėti?

 

Nuorodos

(17) Popiežius Benediktas XVI. Enciklika Deus caritas est (DCE) (2005), 11.

(18) Taip pat plg. Mt 15, 32–39; Mk 6, 31–44 ir 8, 1–9; Lk 9, 10–17; Jn 6, 5–15.

(19) Popiežius Benediktas XVI. Kreipimasis į Šeimos asociacijų forumo dalyvius. Roma, 2008 m. gegužės 16 d.

(20) DCE, 11.

(21) Joseph Ratzinger. In the Beginning: a Catholic understanding of the story of creation and fall. Grand Rapids, MI: Wm. B. Eerdmans Publishing Co. 1995, 30.

(22) DCE, 9.

(23) Plg. Ez 23.

(24) Plg. Iz 50, 1; 54, 5; 61, 10; 62, 5.

(25) Plg. Jer 2, 2; 3, 1; 3, 6–12; 31, 32.

(26) Ps 45.

(27) DCE, 9.

(28) Plg. 34, 16; Ts 2, 17; Sk 15, 39; Įst 31, 16.

(29) Popiežius Pranciškus. Homilija per šv. Mišias Santa Marta namuose. L‘Osservatore Romano, 2014 m. vasario 28 d.

(30) DCE, 5.

(31) Ef 5, 21–33.

(32) DCE, 12. Plg. Jn 19, 37; 1 Jn 4, 8.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>