Lietuvių English

10 Katechezė

X. RINKTIS GYVENIMĄ

Dievas sukūrė mus ne be tikslo. Jo meilė yra mūsų gyvenimo užduotis. Ši užduotis įgalina mus atrasti savo tikrąją tapatybę. Jei šią užduotį pripažįstame, imame naujaip žvelgti į daugelį klausimų, ne tik į šeimą. Įgyvendinti namų Bažnyčios užduotį reiškia tai, kad katalikų šeimoms kartais teks gyventi kaip mažumoms, kurių vertybės skiriasi nuo aplinkinės kultūros. Mūsų meilės užduotis pareikalaus drąsos ir tvirtumo. Į Jėzaus kvietimą galime atsiliepti tikėjimo, vilties, meilės, džiaugsmo, tarnavimo ir misionieriavimo kupinu gyvenimu.

 

Mūsų viso gyvenimo užduotis

189. Šias katechezes pradėjome aiškindami, kad Dievas sukūrė mus ne be tikslo. Dievas, kurį sutinkame Jėzuje Kristuje, mus myli ir kviečia mylėti taip, kaip jis pats myli. Jei suvokiame, kad mūsų užduotis mūsų santuokose, šeimose, tarp vaikų ir parapijose yra meilė, tai esame išmokę pagrindinę tiesą, formuosiančią daugelį mūsų gyvenimo sričių.

190. Pavyzdžiui, jei ištikimybė sandorai reikalauja susilaikymo, jei mūsų kūnas ir materialus pasaulis gali būti dieviškosios malonės indai, tai tada prie ekologijos, technologijos ir medicinos klausimų galime artintis su nauju nuolankumu. Panašiai, jei sekame Dievo įsipareigojimu sandorinei meilei, stipresnei už kančią, esame naujaip motyvuojami solidarizuotis su tais, kurie sielojasi ar yra užgauti. Jei suvokiame, kad žmogus yra Dievo paveikslas, ir todėl žmogaus kilnumas šaknijasi giliau nei atsitiktiniai žmogaus įgūdžiai ar pasiekimai, tada galime suprasti, kodėl Bažnyčia taip myli jaunimą, garbaus amžiaus ar neįgalius žmones ir visus tuos, kurie visuomet priklauso nuo kitų rūpinimosi.

191. Dabar aišku, kodėl katechezės apie šeimą iš tikrųjų yra katechezės visam gyvenimui. Pasak popiežiaus Pranciškaus, „Evangelija pirmiausia skelbiama šeimoje ir tada įvairiose kasdienio gyvenimo srityse“ (170). Jei išmokstame savo šeimas laikyti namų Bažnyčiomis, jei suvokiame, kodėl moralinis individualizmas nėra tinkamas kontekstas katalikų mokymui priimti, jau esame persiėmę požiūriu, kuris perorientuos visą mūsų tapatybę.

 

Gyventi kaip kūrybingai mažumai

192. Katalikų požiūriai į prasmingą gyvenimą ir į tai, kaip tinkamai gyventi, šiais laikais visų neįtikins. „Krikščionijos“ epocha, kai Vakaruose viešosios vertybės bent apytiksliai atitiko katalikiškąsias vertybes, blėsta. Vakarų pokrikščioniškieji katalikai mokosi gyventi taip, kaip krikščionys gyvena daugelyje kitų pasaulio dalių, kaip antai Afrikoje ar Azijoje, kur krikščionys niekada nebuvo dauguma.

193. Mažumos statusas kultūroje nereiškia marginalaus ar nereikšmingo statuso. Katalikų Bažnyčios katekizme, mokant apie pašaukimą dalyvauti visuomenės gyvenime, cituojamas krikščioniškasis laiškas, parašytas laikais, kai Bažnyčia toli gražu dar nebuvo visuomenėje įsitvirtinusi ar tapusi prestižiniu dalyku. Pagunda atsiriboti tikriausiai buvo reali, bet laiške raginama: „Negyvenkite atsiriboję, užsidarę, lyg jau būtumėte nuteisinti, bet burkitės draugėn ir kartu ieškokite, kas naudinga visiems“ (171). Ši išorėn žvelgianti, į tarnavimą orientuota dvasia yra netgi dar senesnės kilmės. Nors babiloniečiai nusiaubė Jeruzalę ir žydus paėmė į nelaisvę, pranašas Jeremijas žydų tremtiniams Babilone sakė: „Rūpinkitės gerove miesto, į kurį jus ištrėmiau, ir melskitės už jį Viešpačiui, nes jo gerovė – jūsų gerovė“ (Jer 29, 7).

194. Norint gyventi pasaulyje kaip kūrybingai, ištikimai mažumai, reikia dvasinės drausmės. Danielio knygoje rašoma, jog Danielius ir jo draugai žydai tarnavo Babilonijos karaliaus Nebukadnezaro dvare. Tai, kad žydai tarnavo pagoniui karaliui, jau savaime yra stulbinantis dalykas. Bet jie buvo naudingi karaliui kaip tik dėl to, kad liko ištikimi savo tikėjimui.

195. Tai, kad jie turėjo išminties, kurios stokojo karaliaus magai, lėmė jų gyvenimas pagal tikėjimą į vieną tikrą Dievą. Jie kalbėdavo savo maldas (172) ir laikėsi žydų drausmės (kaip antai valgio suvaržymų) (173). Jie buvo raugas pagonio rūmuose kaip tik todėl, kad žinojo, kas esą. Jie mokėjo būti konkrečiame socialiniame pasaulyje nebūdami iš jo. Ir žinojo, kada nedaryti kompromisų, suvokdami, kad jų religinė tapatybė kartais gali jiems brangiai kainuoti, – ir veikiau rinkosi liūtų narvą bei ugnimi plieskiančią krosnį nei išduoti savo Dievą ir garbinti stabus.

196. Taigi katalikai turi strategijų bei pavyzdžių, kaip gyventi tikėjimu pasaulyje, nesuprantančiame jų tikėjimo ar nesutinkančiame su jais. Net jei mūsų gyvensena skiriasi nuo pasaulio, mes vis dėlto turime tvirtą mintį ir aiškią galvą, „už kitus didesnį planą, kuris mus remia ir leidžia mylimam asmeniui dovanoti visą ateitį“ (174). Mes turime tvirtą pagrindą, leidžiantį mums išlikti nepriklausomiems nuo destruktyvių jėgų visuomenėje bei kultūroje, ir kaip tik tas pats pagrindas kreipia mus į meilę bei dalyvavimą visuomenėje ir kultūroje. „Meilė, judinanti saulę ir kitas žvaigždes“ (175), meilė, kurianti bei palaikanti visa, kas yra, yra ta pati meilė, kuri gaivina mūsų santuokas, šeimas, mūsų namus ir mūsų Bažnyčią. Galime būti tikri, kad jei ta meile sekame, net iki kryžiaus papėdės, tai mūsų kančios iš tikrųjų daro mus tikresnius, autentiškai žmogiškesnius ir kad prisikelsime ir būsime nuteisinti, nes sekame patikimu Viešpačiu. Ši meilė suteiks mums tvirtumo savitai gyventi būnant žemės druska (176).

 

Visi esame misionieriai

197. Šventasis Jonas Paulius II ragino: „Šeima, tapk tuo, kuo esi!“ (177). Jo žodžiai nė kiek neprarado aktualumo, jų reikšmė daugybės šeimai šiandien kylančių iššūkių akivaizdoje tik sustiprėja. Jonas Paulius II suvokė, kad šeimos užduotis kyla iš jos tapatybės Dievo plane. „Kadangi pagal Dievo planą šeima buvo sukurta kaip gyvenimo ir meilės bendruomenė, šeimai tenka užduotis vis labiau tapti tuo, kuo ji yra, t. y. gyvenimo ir meilės bendruomene, kuri <…> galutinai bus įvykdyta Dievo karalystėje“ (178). Todėl pagrindinė šeimos užduotis, pasak Jono Pauliaus II, yra „saugoti, atskleisti ir perteikti meilę“, užduotis, „kuri yra gyvas atspindys Dievo meilės žmonijai bei Viešpaties Kristaus meilės Bažnyčiai, jo sužadėtinei“ (179). Pripažindama šią misionieriškąją tapatybę, šeima tampa tuo, kuo jai visada buvo skirta tapti.

198. Ši užduotis nėra rezervuota vien nedaugeliui ar tik ypatingiesiems. Šitai nereiškia, kad šeimoms, norint liudyti Evangeliją, reikia kažkaip nustoti būti savimi ar siekti kokio nors neįmanomo tobulumo. Krikščioniškoji šeima pašaukta gilinti, apmąstyti ir liudyti meilę bei gyvenimą, kurie jau yra jos buvimo šeima pagrindas.

199. Šeima yra meilės bendrystė, grįsta vyro ir žmonos savęs dovanojimu „dviejų viename kūne“ bendrystėje. Būtent ši neišardoma vyro ir žmonos bendrystė teikia pagrindą visai šeimai kaip tikrajai asmenų bendrystei (180). Būtent šeimoje mokomasi meilės kaip savęs dovanojimo, kaip dovanos, kurios vaikas pirma sulaukia iš tėvo ir motinos, paskui grąžina atgal ir dalijasi su kitais. Būtent šeima yra vieta, kur mokomasi bendruomenės vertės, ugdomas bendrystės visuomenėje pagrindas. Santuoka ir šeima, siekiančios vieningai ir ištikimai mylėti, šitaip teikia gyvybiškai svarbų liudijimą savo namuose, kaimynystėje, parapijose, vietinėse bendruomenėse ir visur, kur tarnaujama, dirbama ar žaidžiama.

 

Namų Bažnyčios užduotis pilnatviškai įgyvendinama tarnaujant visuotinei Bažnyčiai

200. Bažnyčia niekada nebūdavo toli nuo šeimos namų. Pats Kristus gimė, augo ir mokėsi „Šventojoje Juozapo ir Marijos Šeimoje“ (181). Marija, mergelė ir motina, nepakartojamai ir gražiai sujungia pašaukimą į celibatą ir pašaukimą į motinystę (182). Savo bendru gyvenimu Nazareto Šventoji Šeima yra visų šeimų pavyzdys ir užtarėja. Savo viešosios tarnystės metu Jėzus dažnai apsilankydavo ar apsistodavo šeimų namuose, pirmiausia pas šventąjį Petrą Kafarnaume (183). Šventasis Paulius savo sveikinimuose irgi mini konkrečius mokinius, visų pirma Priską bei Akvilą ir „Bažnyčią, susirenkančią jų namuose“ (184). Katalikų Bažnyčios katekizme mokoma:

Nuo pat pradžių Bažnyčios branduolį sudarydavo tie žmonės, kurie įtikėdavo „su visais namais“. Atsiversdami jie troško, kad ir „visi jų namai“ būtų išganyti. Tos įtikėjusios šeimos tapo krikščioniškojo gyvenimo salelėmis netikinčiame pasaulyje. (185)

201. Kalbėti apie šeimą kaip apie namų Bažnyčią reiškia, kad tai, kas sakoma apie pačią Bažnyčią, dažnai analogiškai galima pasakyti apie krikščioniškąją šeimą, ir kad krikščioniškajai šeimai tenka esminis vaidmuo Bažnyčioje ir pasaulyje. Popiežius Jonas Paulius II taip nusakė krikščioniškosios šeimos „ypatingą ir savitą bažnytinį vaidmenį“: „Krikščioniškoji šeima yra pašaukta aktyviai ir atsakingai dalyvauti Bažnyčios misijoje savitu bei ypatingu būdu tapdama tuo, kuo yra, ir kaip gyvenimo ir meilės bendruomenė tarnaudama Bažnyčiai bei pasauliui“ (186).

202. Katalikų Bažnyčios katekizmo santraukoje Santuokos ir Šventimų sakramentai vadinami „tarnavimo bendrystei ir misijai“ sakramentais (187). Santuoka ir šeima padeda statydinti Bažnyčios bendrystę ir prisideda prie jos misijos skelbti Evangeliją ir mylėti taip, kaip mylėjo Kristus. Kartais pasitaiko tendencija galvoti tik apie tai, kaip Bažnyčia (ir kaip konkreti vyskupija ir parapija) tarnauja santuokai ir šeimoms. Tai iš tikrųjų yra esminė Bažnyčios pastoracijos dalis.

203. Tačiau lygiai taip pat svarbu ir galbūt net dar svarbiau galvoti apie tai, kaip krikščioniškoji šeima myli bei tarnauja parapijai, šeimai, visuotinei Bažnyčiai ir pasauliui. Tarnyba, skirta padėti šeimoms, turėtų pagelbėti joms savo ruožtu pačioms tapti misionierėmis. Šis tam tikra prasme paradigmos poslinkis Bažnyčioje iki galo dar neįvykęs – būtent krikščioniškosios šeimos įgalinimas skleisti Evangeliją. Tam tereikia iš naujo atrasti santuokos pašaukimą kaip pašaukimą tapti namų Bažnyčia.

204. Namų Bažnyčia nėra abstrakti sąvoka. Tai Santuokos sakramentu grįsta ir daugelio įgyvendinama tikrovė, pašaukimas, užduotis. Kristus vis dar kviečia. Krikščionių šeimos, jūsų reikia Bažnyčiai, jūsų reikia pasauliui!

205. Šeima, tapk tuo, kuo esi (188). Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys galėtumėte gyventi mylėdami Viešpatį, savo Dievą, klausydami jo balso ir tvirtai jo laikydamiesi (189). Ši užduotis padarys tave besiskiriančią nuo kitų visuomenėje. Liudijant meilę prireiks dvasinio įsipareigojimo ir dvasinės drausmės, bet nesibaimink. Bažnyčia yra su tavimi. Viešpats yra su tavimi. Viešpats sudarė sandorą su tavimi. Viešpats kviečia. Jis bus ištikimas, ir tavo sandora duos vaisių. Meilė yra tavo užduotis, visos bendrystės pagrindas, didelis tarnavimo, grožio ir tiesos lydimas nuotykis.

 

KLAUSIMAI DISKUSIJAI

a) Kuria prasme katechezės apie šeimą yra katechezės, skirtos visam gyvenimui? Kaip katalikų mokymas apie žmogaus prigimtį, lytį, santuoką ir šeimą susijęs su kitais gyvenimo aspektais?

b) Ar dėl esančių vertybių ir papročių jūsų bendruomenėje jums sunkiau ar lengviau būti kataliku? Ar savo kultūroje galite laisvai būti kataliku, ar vis dėlto jaučiate spaudimą tikėjimą kompromituoti? Kaip dalyvaujate savo kultūroje likdamas tikintysis?

c) Ar jūsų šeima laiko save namų Bažnyčia? Kokias vertybes regimai atspindi jūsų šeimos gyvenimas? Kokie žingsniai žengtini siekiant geriau misionieriauti?

d) Kokios paramos jūsų šeimai reikia iš Bažnyčios? Kaip Bažnyčia gali jums padėti? Kaip jūs galite padėti Bažnyčiai ir kitoms šeimoms?

 

Nuorodos

(170) Popiežius Pranciškus. Viešpaties Angelo malda (2013 12 29).

(171) KBK, 1905.

(172) Dan 6, 11.

(173) Dan 1, 8.

(174) LF, 52. Žr. (2).

(175) Dantė. Rojus, giesmė XXXIII.

(176) Plg. Mt 5, 13.

(177) FC, 17.

(178) FC, 17. Plg. GS, 48.

(179) FC, 17.

(180) FC, 18–27.

(181) KBK, 1655.

(182) KBK, 507.

(183) Plg. Mk 1, 29–31; Mt 8, 14–15 ir Lk 4, 38–39. Plg. Mk 2, 1; 3, 19–20; 7, 17; 9, 33. Plg. Mk 5, 38; 7, 24; 10, 10; 14, 3; Mt 9, 23; 10, 11–13; 13, 1; 17, 25; 26, 6; Lk 5, 29; 7, 36; 8, 51; 10, 5–7; 11, 37; 14, 1; 19, 5–9; Jn 4, 53; 12, 1–2.

(184) Rom 16, 5; 1 Kor 16, 19. Plg. Kol 4, 15; Fil 4, 22.

(185) KBK, 1655. Plg. Apd 18, 8; 16, 31; 11, 14.

(186) FC, 50.

(187) KBK, 321. Žr. (91).

(188) FC, 17.

(189) Įst 30, 19–20.

 

Pasaulio šeimų susitikimo Filadelfijoje 2015 m. malda

Dieve ir visų mūsų Tėve,

savo Sūnuje ir mūsų Išganytojuje Jėzuje

Tu padarei mus

savo sūnumis ir dukterimis

Bažnyčios šeimoje.

Tavo malonė ir meilė

tepadeda mūsų šeimoms

visur pasaulyje

būti vieningomis ištikimybe Evangelijai.

Šventosios Šeimos pavyzdys,

padedant Šventajai Dvasiai,

tepaskatina visas šeimas, ypač išgyvenančias

didžiausius sunkumus,

būti bendrystės ir maldos namais

ir visados ieškoti Tavo tiesos bei gyventi Tavo meilėje.

Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

 

Jėzau, Marija ir Juozapai, melskitės už mus!

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>