Lietuvių English

1 Katechezė

Katechezės Pasaulio šeimų susitikimui 2015 m. rugsėjo 22–27 d. Filadelfijoje (JAV) pasirengti

I. SUKURTI DŽIAUGSMUI

Esame daugiau nei atsitiktinis evoliucijos produktas. Esame daugiau nei biologinių sandų suma. Dievas yra. Jis yra geras. Jis mus myli. Jis sukūrė mus pagal savo paveikslą, kad galėtume dalytis jo džiaugsmu. Jis aktyviai veikia mūsų gyvenime. Jis atsiuntė savo vienatinį Sūnų, kad jis atkurtų mūsų kilnumą ir parvestų mus namo pas save.

Gyvenimo planas ir mus palaikanti meilė

1. Katalikų mokymas apie santuoką ir šeimą išplaukia iš mūsų tikėjimo šerdies. Dėl šios priežasties galime pradėti nuo pagrindinio Bažnyčios pasakojimo. Mūsų Dievas nėra neprieinamas ir tolimas; mes tikime, kad Dievas apsireiškia Jėzuje Kristuje. Jėzus yra vilties, tikėjimo, meilės ir džiaugsmo, gaivinančio katalikiškos šeimos gyvenimą, versmė. Jis lemia, kad galime pasitikėti savo katalikiškojo tikėjimo išmintimi. Visa, ką pateikiame šios katechezėje, plaukia iš paties Jėzaus (1).

2. Popiežius Pranciškus neseniai taip pasakė apie santuokinį gyvenimą: „Pažadėti meilę visam laikui įmanoma tik atradus už kitus planus didesnį planą, kuris mus remtų ir leistų mylimam asmeniui dovanoti visą ateitį“ (2). Tačiau gyvename laikais, kai pasaulyje vyrauja didžiulis skeptiškumas dėl „didesniojo plano“ ar žmogaus būvio aukštesnės prasmės. Daugelis žmogaus asmenį laiko tik atsitiktiniu evoliucijos produktu, anglies atomais su tam tikra elgsena. Kitaip tariant, daugelio nuomone, mes neturime jokio aukštesnio tikslo, aukštesnio už pačių susikurtą prasmę.

3. Įmantrios technologijos ir materialinės gerovės epochoje toks samprotavimas atmetant Dievo buvimą gali skambėti įtikimai. Tačiau galiausiai toks požiūris į moteris ir vyrus yra per siauras. Jis griauna žmogaus kilnumą. Palieka badaujančią sielą alkaną. Jis nėra teisingas.

4. Iš tikrųjų mes trokštame prasmės. Prasmės ilgesys yra visuotinė žmogaus patirtis. Todėl žmonės visuomet keldavo tokius pamatinius klausimus, kaip: „Kas aš esu?“, „Kodėl aš čia?“, „Kaip turėčiau gyventi?“ Krikščioniškasis tikėjimas išniro antikiniame Viduržemio jūros regione, kur buvo susimaišiusios graikų, romėnų, hebrajų ir kitos kultūros. Tame pasaulyje tarp savęs varžėsi daug skirtingų atsakymų į gyvenimo svarbiausius klausimus.

5. Mūsų situacija šiandien panaši. Kaip ir antikos pasaulyje, kultūros šiandien iš dalies sutampa, perskverbia viena kitą. Kaip ir anuomet, tarp savęs konkuruoja gyvenimo filosofijos, siūlančios skirtingus požiūrius į tai, kas lemia gerą gyvenimą. Sykiu gausu kančios ir skurdo, taip pat – kai kuriose kultūrose – cinizmo bet kurios religijos ar filosofijos, kurios siūlo saistomą ar visapusišką tiesą, atžvilgiu.

6. Tokios daugybės vienas kitam prieštaraujančių atsakymų kupina mūsų epocha yra sudėtingas metas. Daugelis žmonių šiandien sąžiningai ieško prasmės, tačiau nežino, kuo pasitikėti ar kam paskirti savo gyvenimą.

7. Tokio netikrumo aplinkoje krikščionys yra žmonės, pasitikintys Jėzumi Kristumi (3). Nepaisant žmonijos istorijos dviprasmybių, katalikų viltis ir džiaugsmas, meilė ir tarnystė remiasi susitikimu su Jėzumi. Šventasis Jonas Paulius II savo pirmoje enciklikoje paskelbė: „Meilės ir gailestingumo apsireiškimas žmonijos istorijoje turi vieną pavidalą ir vieną vardą: jis vadinasi Jėzus Kristus“ (4). Iš to išplaukia visa kita. Jėzus Kristus yra krikščionių tikėjimo pagrindas (5).

Jėzus apreiškia Dievą, ir planas ima skleistis

8. Biblijoje Jėzus klausia savo mokinių: „Kuo jūs mane laikote?“ (Mt 16, 13–20). Praėjusių 2000 metų žmonijos istorija parodė atsakymą. Krikščionys yra žmonės, įvairiopai – per šventųjų ir apaštalų liudijimą, per Raštą ir sakramentus, melsdamiesi ir tarnaudami vargšams, liturgijoje ir per draugus bei šeimą – susitikę Jėzų
ir todėl gebantys Jėzumi pasitikėti ir išvien su Petru ištarti: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ (Mt 16, 16).

9. Tarp daugybės dalykų, atliktų žemėje, Jėzus taip pat kentėjo ir ištvermingai mylėjo; Jėzų žmonės nukryžiavo, tačiau jis pergalingai prisikėlė iš numirusių. Kadangi šitai iškentėjo pats Dievas, krikščionys tiki, kad žmogaus būvis Dievui nėra svetimas dalykas. Mes taip pat netikime kaprizingu dievu ar su žmonėmis konkuruojančia dievybe. Dievas, kuriuo pasitikime, trokšta, kad mes klestėtume. Turėdami priešais akis Jėzų Kristų, krikščionys tiki, kad Dievas mus myli. Popiežius Pranciškus savo pirmoje enciklikoje paaiškino:

Kenčiančiajam Dievas duoda ne viską paaiškinančius argumentus, bet atsako lydinčiojo artumu, gėrio istorija, susijungiančia su kiekviena kančios istorija, kad joje atvertų vartus į šviesą. Kristuje Dievas pats panoro dalytis su mumis šiuo keliu ir dovanoti mums savo regėjimą, jog tame kelyje išvystume šviesą. Kristus, iškentėjęs sopulius, yra „tikėjimo vadovas ir ištobulintojas“ (6).

10. Tam tikra prasme visa krikščioniškoji teologija yra komentaras to, ką reiškia sakyti, kad Dievas tapo žmogumi, mirė ir vėl prisikėlė. Dievo buvimas Jėzaus žmogiškajame kūne reiškia, kad transcendentinis pasaulio Kūrėjas taip pat yra mūsų viduje esantis, artimas, labai švelnus Tėvas. Trivienis Dievas visada išliks begalinis slėpinys, tačiau tas pats Dievas taip pat tapo konkrečiu žmogumi konkrečiu laiku ir konkrečioje vietoje. Dievas tapo pažeidžiamas kaip kūdikis ėdžiose ar žmogus ant kryžiaus. Jėzus mokė ir kalbėjo, juokėsi ir verkė; jo gyvenimas, mirtis ir prisikėlimas reiškia, kad, nors ir neišsemiamai slėpiningas, Dievas nėra visiškai nesuprantamas. Būtent Jėzus įgalina mus patikimai kalbėti apie Dievą ir dieviškąją tiesą.

11. Jėzus kalba apie save kaip apie Tėvo Sūnų ir su savo Tėvu atsiunčia savo Dvasią būti su jo tauta. Tad iš jos sužinome, kad Dievo prigimtis yra amžinoji trijų dieviškųjų Asmenų – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios – bendrystė. Per Krikštą, įtraukiantį į jo Bažnyčią, Jėzus kviečia kiekvieną tapti Dievo sandoros ir dieviškosios bendrystės dalininku. Izraelio ir vėliau Bažnyčios istorija yra visuotinai reikšminga istorija, nes ragina gyventi kaip Dievo tautai ir būti dieviškosios bendrystės dalininku.

Jėzus apreiškia mūsų žmogiškąją tapatybę ir paskirtį

12. Jėzus apreiškia, kas yra Dievas, įskaitant tai, kad Dievas mus myli ir tiesia mums ranką. Bet Jėzus taip pat apreiškia, ką reiškia būti žmogumi. Vatikano II Susirinkimas, kalbėdamas apie Jėzų kaip apie Dievo „Žodį“, mokė: „Iš tiesų žmogaus slėpinys tikrai nepaaiškėja niekur kitur, tik įsikūnijusio Žodžio slėpinyje“ (7). Tik žvelgdami į Jėzų Kristų, sužinome, kas iš tikrųjų esame, tai, ko negalėjome sugalvoti ir kitaip nebūtume sužinoję. Katalikai tiki, kad Dievas myli pasaulį (Jn 3, 16), kad Dievas, užuot palikęs mus nežinioje, prisiėmė žmogaus kūną atskleisti, kas yra Dievas ir kas esame mes. Vatikano II Susirinkimas aiškina:

Išskirtinis žmogaus orumo pagrindas yra jo pašaukimas bendrauti su Dievu. Jau pačia savo kilme jis kviečiamas kalbėtis su Dievu; juk jis turi savo būtį tik dėl to, kad Dievas, iš meilės jį sukūręs, mylėdamas be perstojo palaiko. Žmogus negyvena visiškai pagal tiesą, jei tos meilės laisvai nepripažįsta ir neatsiduoda savo Kūrėjui (8).

Paskutiniame Pasaulio šeimų susitikime 2012 m. Milane popiežius Benediktas XVI pabrėžė: „Būtent meilė padaro žmogų autentišku Švenčiausiosios Trejybės paveikslu, Dievo paveikslu“ (9).

13. Posakis „Dievo paveikslas“ kyla iš Pradžios knygos (Pr 1, 26–27; 5, 1 ir 9, 6). Juo norima pasakyti, kad kiekvienas individualus asmuo yra brangus, nepakartojamas ir nepamainomai kilnus. Galime piktnaudžiauti ar naudotis kitais ar savimi, bet negalime panaikinti tiesos apie tai, kokius mus sukūrė Dievas. Mūsų pamatinis kilnumas nepriklauso nuo mūsų nesėkmių ar laimėjimų. Dievo gerumas ir jo meilė mums yra pirmesni ir daug pamatiškesni nei žmogaus nuodėmė. Dievo paveikslas glūdi mumyse, kad ir ką darytume norėdami jį užtemdyti. Būti sukurtam pagal Dievo paveikslą reiškia, kad mūsų tikrojo džiaugsmo bei pilnatviškumo šaltinis yra vienas kitą pažinti, mylėti ir vienas kitam tarnauti taip, kaip tai daro Dievas.

14. Kalbėti apie vyrus ir moteris kaip apie „Dievo paveikslą“ reiškia tai, kad apie žmoniją neįmanoma kalbėti be nuorodos į Dievą. Jei Dievo prigimtis yra būti Trejybės – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios – bendryste ir jei pagal tokį paveikslą esame sukurti, tada mūsų prigimtis yra būti tarpusavyje susijusiems. Kad būtume asmenimis, mums reikia bendrystės (10). „Būti asmeniu pagal Dievo paveikslą ir panašumą taip pat reiškia egzistuoti santykyje, turėti santykį su kitu “ (11). Kad būtume patys savimi, mums reikia vieniems kitų, mums reikia Dievo. Turime ką nors mylėti ir kas nors turi mylėti mus. Kad būtume tokie, kokie esame sukurti būti, turime atiduoti save artimui. „Būti asmeniu… įmanoma tik nuoširdžiai save dovanojant. Pavyzdys tokiam asmens aiškinimui yra pats Dievas kaip Trejybė, kaip Asmenų bendrystė. Sakyti, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, reiškia tai, jog žmogus pašauktas gyventi dėl kitų, tapti dovana“ (12). Norėdami išgelbėti savo gyvybę, turime prarasti ją dėl Dievo (Mt 10, 39; 16, 25). Toks teologinis žmogaus asmens aiškinimas turėtų būti visos moralinės teologijos, įskaitant katalikų mokymą apie šeimą, pagrindas.

15. Galime nardyti fantazijose, kad mums pakanka savęs pačių. Tačiau esame sukurti pagal Dievo paveikslą – ir jei trokštame gyventi kaip Dievo vaikai, kokie iš tiesų esame, privalome atsiliepti į Dievo kvietimą mylėti Dievą ir artimą. Kaip Jėzus savo meile ir pasiaukojimu apreiškė Dievo prigimtį, lygiai taip ir mums būtina giliau priimti savo tikrąją žmogystę užmezgant meilės ir tarnystės santykius su aplinkiniais žmonėmis ir įsitraukiant į Dievo garbinimą.

16. Vatikano II Susirinkimas, aptardamas žmogaus kilnumą, pabrėžė, jog daug ateistų tiki, kad vien „moksliniu būdu“ galima pasakyti viską, ką mums reikia žinoti apie save, nesiremiant niekuo daugiau, išskyrus gamtos pasaulį (13). Tačiau katalikai mano, jog teologija yra esmingai svarbi antropologijai; kitaip tariant, tikime, kad Dievo ir jo plano kūrinijai supratimas yra gyvybiškai svarbus siekiant visapusiškai paaiškinti, kas yra žmogus. Katalikai tiki, kad Dievo savęs apreiškimas Jėzuje mus grąžina mums patiems, nes sykiu apreiškia tiesą, kas esame, ir atskleidžia, jog – esmiškiausiai – priklausome Dievui. Jo meilė yra mūsų tapatybės pagrindas, pamatiškesnis už visus būgštavimus, ambicijas ar klausimus, kurie gali kilti. Kaip savo pontifikato pradžioje mokė šventasis Jonas Paulius II, „žmogus, norintis iki galo save suprasti – ne pagal kokius nors atsitiktinius, dalinius, kartais paviršutiniškus ar netgi tariamus savo paties būties kriterijus ir matus – privalo, kad ir kamuojamas nerimo ir netikrumo, kad ir silpnas ir nuodėmingas, savo gyvenimu ir mirtimi priartėti prie Kristaus“ (14).

17. Mokydamas apie santuoką, pats Jėzus nurodo į Dievo planą ir tikslą kūrinijoje. Fariziejų paklaustas dėl skyrybų, Jėzus atsakydamas primena, kad Dievas žmogų sukūrė kaip vyrą ir moterį ir kad vyras ir žmona taps vienu kūnu (15) (Mt 19, 3–12; Mk 10, 2–12). Panašiai apaštalas Paulius, rašydamas korintiečiams apie seksualinę etiką, primena vyro ir moters susijungimą į vieną kūną kūrinijoje (1 Kor 6, 16). Rašydamas efeziečiams apie santuoką, vėl primena tokį susijungimą ir, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią, priduria, jog „šita paslaptis yra didelė“ (Ef 5, 32). Rašydamas Bažnyčiai Romoje, jis kalba apie kūrinijoje apreikštą Dievo prigimtį bei valią ir apie daugybę nuodėmių – įskaitant seksualinių, – kylančių iš mūsų nusigręžimo nuo Kūrėjo pažinimo (Rom 1, 18–32).

Šeimos užduotis yra mylėti

18. Dabar jau turėtų būti aišku, kodėl 2015 metų Pasaulio šeimų susitikimo tema – „Mūsų užduotis yra mylėti“. Viename reikšmingiausių XX a. popiežiškųjų dokumentų apie šeimos gyvenimą – Familiaris consortio, vėlgi parašyto šventojo Jono Pauliaus II – apibendrinama, kaip katalikų mokymas apie Dievą ir žmogaus prigimtį formuoja katalikų įsitikinimus, kaip turėtume gyventi.

Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą; pašaukė jį į būtį iš meilės, kartu pašaukdamas mylėti. Dievas yra meilė ir savyje išgyvena asmenų meilės bendrystės paslaptį. Sukurdamas žmogų pagal savo paveikslą ir nepaliaujamai palaikydamas jį būtyje, Dievas suteikė vyrui ir moteriai pašaukimą į meilę ir bendrystę, taigi gebėjimą ir pareigą mylėti bei puoselėti bendrystę.Todėl meilė yra pagrindinis ir įgimtas kiekvieno žmogaus pašaukimas (16)

Dievo meilė nepaliaujamai mus kviečia. Negalime neatsiliepti į šį kvietimą. Buvome sukurti pagal Dievo paveikslą, ir sukurtoje mūsų būtyje glūdinčio pašaukimo, nepaisant žmogiškosios nuodėmės tikrovės, neįmanoma ištrinti.

19. Katalikų požiūriai į santuoką, šeimą ir lytiškumą yra platesnės užduoties gyventi taip, kad Dievo meilė taptų regima ir suspindėtų, dalis; šios užduoties įgyvendinimas gaivina kasdienį gyvenimą Dievo džiaugsmu. Dievo kvietimas galioja visam žmogaus asmeniui – kūnui ir sielai, vyrui ir moteriai bei viskam, kas iš kiekvieno kyla. Pasaulio šeimų susitikimo paantraštė yra „Visiškai gyva šeima“ – ir ne be priežasties. Šeima gyviausia yra tada, kai atsiliepiame į Dievo kvietimą būti jo vaikais, kokius būti jis mus sukūrė.

20. Mūsų epocha yra sudėtingas ir netikrumo kupinas metas. Jėzus Kristus yra patikimas inkaras. Žmogaus kilnumas saugiai remiasi Jėzumi, žmogumi tapusiu Dievu. Jėzus apreiškia, kas yra Dievas ir kas esame mes. Jėzuje sutinkame Dievą, tiesiantį mums ranką, kuriantį bendrystę ir kviečiantį mus būti jo džiaugsmo dalininkais. Esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir pašaukti į bendrystę su juo ir vienas su kitu. Ši meilė teikia prasmę ir formuoja visus žmogaus gyvenimo aspektus, įskaitant šeimą.

 

KLAUSIMAI DISKUSIJAI

a) Kodėl Jėzus yra patikimas?

b) Kas jūsų gyvenime atitraukia jus nuo Jėzaus? Kas padėtų jums jį artimiau pažinti?

c) Ką reiškia būti „sukurtam pagal Dievo paveikslą“? Ar įmanoma suprasti žmogaus tapatybę be Dievo? Kodėl taip arba kodėl ne?

d) Šios katechezės tema – „Mūsų užduotis yra mylėti“. Ką „meilė“ reiškia jūsų gyvenime? Kaip užduotis mylėti sąlygoja jūsų pasirinkimus, prioritetus ir ambicijas?

 

Nuorodos

(1) Plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas (KBK), 425–427.

(2) Popiežius Pranciškus. Enciklika Lumen fidei (LF) (2013), 52.

(3) Plg. LF, 57.

(4) Popiežius Jonas Paulius II. Enciklika Redemptor hominis (RH) (1979), 9.

(5) KBK, 426.

(6) LF 57. Plg. Žyd 12, 2.

(7) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes (GS) (1965), 22.

(8) GS, 19.

(9) Benediktas XVI. Homilija per Eucharistijos šventimą 7-ajame Pasaulio šeimų susitikime. Milanas, 2012 m. birželio 2 d.

(10) KBK, 2331.

(11) Popiežius Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Mulieris dignitatem (MD) (1988), 7.

(12) MD, 7.

(13) GS, 19.

(14) RH, 10.

(15) Plg. Pr 1, 26–27; 2, 24.

(16) Popiežius Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio (FC) (1981), 11. Plg. Pr 1, 26–27; 1 Jn 4, 8; GS, 12.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>