Lietuvių English

Kas yra liudijimas ir kaip liudyti?

Krikščionio beriama druska 

Indrė ir Ramūnas Aušrotai

Šeimų palydėtojai, J. Kentenicho šeimos pedagogikos akademija

 

Paruošta pagal užsiėmimo, vesto metinėje Lietuvos šeimos centrų konferencijoje Kaišiadoryse  2014 m. kovo 21, medžiagą.

 

Dabar bažnyčioje ypač yra pabrėžiama liudijimo, kaip naujosios evangelizacijos priemonės, svarba. Kvietimas liudyti skamba iš vyskupų, kunigų ir aktyvių pasauliečių lūpų. Tiek organizuojant viešus renginius, tiek vykdant sielovadinę veiklą, į renginio ar veiklos programą kaip privalomas punktas yra įtraukiamas liudijimas. Taip pat ir ruošiant sužadėtinius santuokai, ypač atnaujintos sužadėtinių programos kontekste, vedant grupę ir palydint poras į santuoką, yra akcentuojamas asmeninio sutuoktinių liudijimo reikalingumo momentas. Jau penkti metai ruošiame sutuoktinius santuokai. Šiame procese klausimas apie liudijimą neišvengiamai iškyla ir mums. Kompetencija ir patirtis, įgyta studijuojant, o po to vedant  retorikos kursą J. Kentenicho šeimos pedagogikos akademijoje, paskatino mus pateikti šiuo klausimu kelias praktines įžvalgas.

 

Kas yra liudijimas?

Labai dažnai liudijimą mes suprantame kaip kalbėjimą apie tai, kaip Dievas perkeitė ir veikia mūsų gyvenime. Tokią formą liudijimui suteikė apaštalas Paulius. Jei Petras ir kiti apaštalai kalbėjo apie viešą įvykį, t.y. skelbė žinią apie Jėzaus Kristaus mirtį ir prisikėlimą, tai šv. Paulius papildė apaštalavimą asmenine dimensija – t.y. tuo, ką Kristaus prisikėlimas padarė jo gyvenime (tai nereiškia, kad kitų apaštalų gyvenimas nebuvo perkeistas susitikimo su Kristumi, paprasčiausiai jie apie tai nekalbėjo). Tačiau kai bažnyčios dokumentai kalba apie liudijimą, jie jį apibrėžia truputį kitaip: Vatikano II Susirinkimo dekretas „Dėl Bažnyčios misijų veiklos Ad gentes“ pirmiausia kalba apie liudijimą kaip apie krikščioniškąjį gyvenimą, patraukiantį žmones. O žodžiai eina po to. Pirmieji krikščionys buvo atpažįstami ne pagal tai, ką jie sakė, bet pagal tai, ką jie darė. „Pažiūrėkite, kaip jie vienas kitą myli“, skamba pirmųjų amžių krikščionis apibūdinantis posakis.

Taigi, krikščioniškas liudijimas yra ne žodžiai, o realūs ir matomi Dievo malonės darbai, vykstantys krikščionio gyvenime. Viena sužadėtinių pora po kursų mums sakė: „Mums didžiausią įspūdį darė tai, kaip vienas iš jūsų, norėdamas ką nors pasakyti apie savo šeimos gyvenimą, atsiklausdavo kito, ar gali tai papasakoti. Ir to mums užtekdavo, galėdavot daugiau ir nebepasakoti“. Dalyvaudami sutuoktinių sielovadoje esame pastebėję tą patį reiškinį: didžiausią įspūdį palieka ir patraukia ne tai, kas yra kalbama, o tai, kaip sutuoktiniai vienas su kitu elgiasi.

 

Liudijimo žodžiu pavojai

Esame pastebėję, kad tipiškas krikščioniškas liudijimas bendrais bruožais atitinka maždaug tokią schemą: pirmiausia įvardijama turėta problema (bloga gyvenimo patirtis, kaip ji neigiamai veikė asmenį ar aplinkinius), tada nupasakojamas nevaisingas sprendimo paieškos kelias, galiausiai konstatuojamas prašytos ar nelauktos Dievo pagalbos pasireiškimas, radikaliai perkeičiantis situaciją.

Papasakoti ir pasidžiaugti, kaip žmonių gyvenime veikia Dievo malonė yra labai gerai. Tačiau reikia atsiminti, kad liudijimas yra labai subjektyvi patirtis. Ji gali būti tinkama vienoje situacijoje, ir netinkama kitoje, būti priimta vienų, bet nepriimta kitų. Kaip kad pasakojo vienas vyras, pakviestas paliudyti pirmai komunijai besiruošiančių vaikų tėveliams: dalis jų gyvai priėmė tai, ką jis sakė, o kita dalis – užsidarė, ir komunikacija nevyko. Kodėl?

Gali būti, kad jūsų patirtį klausantys žmonės negyvena taip, kaip jūs. Jie niekada nėra buvę panašioje situacijoje ir nėra turėję panašios blogos patirties. Tada jūsų liudijimas rizikuoja likti vadovėliniu pavyzdžiu. Esame pastebėję, kad atsakydami į klausimą, kas juos iš to, kas buvo sakyta, palietė, žmonės paprastai įvardina tai, kas atliepė jų patirtį. Ką, apart emocinio efekto, gali duoti liudijimas apie išgyventą santuokinės neištikimybės dramą sužadėtiniams, kurie dar negyvena santuokoje? Atgalios jūs tikriausiai gausite tokią frazę: „Na, mes nesame to išgyvenę…“. Be to, jie jus dar patikins, kad jiems taip tikrai nenutiks…

Paradoksalu, bet liudijimas žodžiu geriau tinka panašioje gyvenimiškoje situacijoje esančių ir panašius gyvenimo iššūkius patiriančių asmenų grupėje. Pvz. mamų, auginančių mažus vaikus ar išsiskyrusių savipagalbos grupėje. T.y. jis labiau tinkamas terapinėse grupėse. Tuo tarpu įvairiaspalvėje, ypač formacinio pobūdžio grupėje, pvz. rengiant sužadėtinius ar šeimų stovykloje, kur kas efektyviau naudoti kitus metodus, pvz. dalintis gerąja kitų porų santuokinio gyvenimo patirtimi, o perteikiant tikėjimo turinį ar krikščioniško santuokinio gyvenimo tikrovę naudoti palyginimus ir įvaizdžius. Tada nepasigirs komentaras, kurį teko kažkada išgirsti mums, kad tai, kas vyksta grupėje, panėši į anoniminių alkoholikų grupės užsiėmimąJ

Liudijimas turi stiprų emocinį poveikį. Šių metų vasario 14 d. „Valentino dienoje kitaip“ teko girdėti  sesės Anos Nobili iš Italijos liudijimą. Nežinau, kaip jautėsi kiti Žalgirio arenoje susirinkę asmenys, bet pats, išgirdęs iš sesers lūpų apie tai, kad ji gėrė, rūkė ir miegojo su vaikinais, jaučiausi ne itin jaukiai. Man atrodė, kad ji per daug apsinuogino. Ar tikrai būtina pasakyti viską? Ir ar kartais nesuklystame emocinį efektą laikydami evangelizacine sėkme? Galima įsileisti svečius į namus, bet juk nebūtina jų vestis į miegamąjį.

Emocinis liudijimo efektas dar neparodo evangelizacinės liudijimo vertės. Dažnai manoma, kad liudijimas reikalingas grupės pasitikėjimo įgijimui ar pasitikėjimo atmosferos grupėje sukūrimui. Tačiau esame pastebėję, kad žmonės grupėje atvirai dalinasi būtent tada, kai ten jau egzistuoja pasitikėjimo atmosfera. Liudijimas, kaip pasitikėjimo grupe įgijimo būdas, yra viena iš dažniausiai pasitaikančių metodinių darbo su grupe klaidų

 

Liudijimas ir at(si)vertimas

Kodėl krikščionis liudija? Dažniausia todėl, kad nori, jog jį girdintis žmogus įtikėtų. Ar liudijimas žodžiu gali paskatinti atsivertimą? Taip, bet ne jį užbaigti. Šv. Rašte mes skaitome apie vaisingą apaštalo Pauliaus evangelizacinę veiklą, įsteigtas bendruomenes. Bet tik jo žodžių nepakako – suburtas bendruomenes reikėjo nuolat lankyti ir palaikyti laiškais. Cituojame dr. Artūrą Lukoševičių: „Po krikščioniško liudijimo reikalinga kerigminė katechezė – kerigmoje esančių tikėjimo tiesų tolesnis aiškinimas. Šie atsakymai yra reikalingi tam, kad apsisprendimas tikėti būtų paremtas ne momento emocijomis, bet sąmoningas, sąžiningas ir gilus.”

Mums, krikščionims, kartais būna sunku priimti tikrovę, kurioje gyvena kiti žmonės. Lygiai taip pat žmonėms, kuriems tikėjimo gyvenimas yra svetimas, gali būti sunku priimti tą tikrovę, kurioje gyvename mes. Tik nominaliai tikintiems krikščionims netinkamas liudijimas gali patvirtinti stereotipinę  nuomonę, kad krikščionybė yra silpnų, fiziškai ir dvasiškai sužeistų asmenų reikalas, tų, kurie patys negali ar nemoka susitvarkyti su savo problemomis. Atkartojant žinomą Karlo Markso frazę: „opiumas liaudžiai“.

Įtikėjimas nebūtinai yra atsivertimas pačia radikaliausia, sūnaus palaidūno prasme. Vėl cituojame dr. Artūrą Lukaševičių: „rimtas susidomėjimas krikščionybe gali įvykti labai įvairiai: per gerą knygą, filmą, pamokslą, per skaudų ar džiaugsmingą įvykį asmeniniame gyvenime, per religinį patyrimą ir t. t. Tačiau geriausiai šiame etape pasitarnauja gyvas krikščioniško gyvenimo liudijimas, ypač jo bendruomeninės formos. Šiame dvasinės kelionės etape žmogus tampa aktyviai ieškantis.“ Esame tikri, kad tikrai yra nemažai žmonių, kuriuos į tikėjimą atvedė ne patirties duobė, bet gyvenimo prasmės paieškos. Beje, apie tai jau kalba ir naujosios evangelizacijos specialistai. Cituojame Živilę Matulevičienę: „visgi naujosios evangelizacijos pagrindas yra šventumas. Pirmiausias liudijimas yra gyvenimas, evangelinė žinia kyla iš krikščioniško gyvenimo pertekliaus. Dalinuosi, nes turiu kuo dalintis. Pirmiausia Dievo meilė apsireiškia mano gyvenime ir tada ji trykšta kitiems, nes ji tiesiog negali savaime sustoti.” \

 

Smalsumo tenkinimas ir augimo rezignacija

Mes siūlome kalbėti ne apie asmeninio gyvenimo kelius ir klystkelius, bet apie sėkmingo kitų porų santuokinio gyvenimo pavyzdžius, lydimus krikščioniško įsitikinimo, kad tai ne tik žmogaus, bet ir Dievo darbas. Dėl dviejų priežasčių, kurias tuojau ir aptarsime.

Kartą mes skaitėme pranešimą šeimų stovykloje apie pokalbį poroje. Prisiminėme vieną situaciją iš savo gyvenimo, kada mes atidėliojome nemalonų, bet reikalingą pokalbį. Tačiau iš to nieko gero neišėjo: mes vis tiek turėjome susėsti pasikalbėti, ir pokalbio kaina emocine prasme mums buvo kur kas didesnė. Pokalbio turinio ir detalių neatskleidėme. Tai papasakojus iš auditorijos pasigirdo klausimas: „O apie ką jūs kalbėjotės?“ Kas čia įvyko? Ogi kalbėdami apie save mes sužadinome klausytojų smalsumą, ir jis nori būti patenkintas.  J. Kentenicho šeimos pedagogikos akademijoje mes kalbame apie  „apgraužto kaulo“ sindromą. Jei duodi auditorijai „kaulą“, t.y. kalbi apie save, jis prašo dar vieno, po to dar vieno. O ir pats kalbėtojas emocine prasme po tokio „davimo“ neretai pasijaučia kaip apgraužtas kaulas.

Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė kalbėdamasi su vienuolyno naujoke turėjo nuostatą netenkinti savo smalsumo: „Antai kalbėdamasi su kokia nors naujoke, stengiuosi tai daryti per atstumą, vengiu pateikti jai tokius klausimus, kurie patenkintų mano smalsumą; jeigu ji pradeda pasakoti apie ką nors įdomaus ir nebaigusi peršoka prie kito dalyko, kuris man būna neįdomus, aš stengiuosi jai nepriminti jos nuošaly paliktos temos, nes man atrodo, kad negalima nieko gera padaryti, kai visur ieškoma tik savęs.“ (274 p. „Vienos sielos istorija“) Kaip taikliai pastebi Bažnyčios mokytoja, kalbėjimas apie save, net ir dėl gerų paskatų, gali virsti savieiška, t.y. kalbėjimu sau ir dėl savęs. Kitoje šv. Teresėlė rašė: „Pajunti, kad be Dievo pagalbos gera daryti taip pat neįmanoma, kaip ir priversti saulę šviesti naktį… Jauti, kad būtinai reikia pamiršti savo pomėgius, savo asmenines nuostatas ir vesti sielas Jėzaus joms nurodytu keliu nemėginant jų nukreipti savuoju.“ (258 p.)

Dabar įsivaizduokite kitą situaciją: pora liudija grupėje apie tai, kaip jie paaugo. Vyras labai įsijaučia. Akivaizdu, kad jis labai džiaugiasi tuo, kad jam kažkas pavyko poros santykiuose. Viskas labai gerai, bet jei auditorijoje yra moterų, kurios labai nori, kad jų vyrai taip pat paaugtų (o tokių visada būna), jos būtinai padarys du klaidingus ėjimus. Pirmiausiai atsidūsės savo vyrui „Matai, Tomai, koks jis šaunuolis, o tu?“. Ir dar pasakys tai garsiai, kad ir kiti girdėtų. Tada visos pastangos uždegti poras augti nueina perniek. J. Kentenicho šeimos pedagogikos akademijoje mes tai vadiname kalbėtojo paslydimu ant banano žievės. Čia į pagalbą kalbančiam vyrui gali ateiti žmona, švelniai, su meile pristabdydama ir pakoreguodama savo sutuoktinį, primindama jam ir visiems, kad poros vertė matuojama tik pagal jos turimą potencialą ir jo išvystymą augimą, o ne lyginimą su kitomis poroms. Taip bus išvengta puikybės, o grupė apsaugota nuo galimos augimo rezignacijos.

Ar visa tai, kas pasakyta, reiškia, kad nereikia liudyti žodžiu? Visai ne. Klausimas tik tame, kada ir kiek. Vienas mūsų geras pažįstamas, kažkada išklausęs mūsų pranešimą, sakė: „Ir visgi labiausiai mane palietė tie momentai, kai jūs kalbėjot apie save. Jie labiausiai „užkabino nervą“. Liudijimą galima palyginti su druska: jei verdi valgyti, įdedi šiek tiek druskos, nes be jos maistas bus prėskas. Tačiau jei įdedi jos per daug, rizikuoji, kad maistas bus neskanus, o gal ir visai nevalgomas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>