Lietuvių English

Straipsniai

konferencija „Tikėjimas ir kasdienybė“

Šeimos centrų konferencija „Tikėjimas ir kasdienybė“
Kovo 17 d. Trakuose vyko kasmetinė šeimos centrų konferencija „Tikėjimas ir kasdienybė“. Ją
atidarydamas ir sveikinimo žodį tardamas kardinolas A. J. Bačkis pasidžiaugė, kad pasirinkta
tema labai aktuali gyvenant šeimoje, nes pagrindinis kovos laukas šiandien būtent yra šeima. Po
to konferenciją sveikino LVK Šeimos reikalų tarybos pirmininkas vyskupas A. Poniškaitis ir
Socialinės apsaugos ir darbo ministras L. Kukuraitis, kuris užsiminė apie šeimos politiką ir
trumpai apžvelgė Vyriausybės žingsnius šeimos politikos srityje, dalijosi asmenine šeimos tėvo
patirtimi.
Domininkonas kun. B. Verbickas OP kupiname optimizmo pranešime „Šiuolaikiniai tradicinės
šeimos pokyčiai: nuosmukis ar proga atsiskleisti tikrajai Santuokos sakramento prigimčiai?“
kvietė pažvelgti į tradicinės šeimos modelio pokyčius ne tik kritišku, bet ir pozityviu žvilgsniu –
kaip galimybę atskleisti tikrąją santuokos prigimtį. Tikrai, laikai tradicinei šeimai nepalankūs, bet
kaip tik tai skatina mus išgyventi visapusiškiau Santuokos sakramentą. Po kavos pertraukėlės
kunigas dr. G. Jankūnas su pakankama humoro doze kalbėjo apie įtampą, lydinčią tikėjimo praktiką
šeimoje, ir ragino priimti ją kaip neatsiejamą gyvenimo dėmenį. Prieštaravimai visada kelia įtampą,
todėl tenka gyventi su įtampa, arba visai negyventi…
Po pietų konferencija tęsta Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Ten teminėse darbo grupėse
pranešimus skaitė V. Vitkauskienė, N. Liobikienė, kunigas K. Dvareckas, A. Svirbutas, D.
Kučinskas, A. Petronis, D. Chmieliauskas, I. Vosaitytė bei L. ir M. Aleknos.
V. Vitkauskienė kalbėjo apie Pasaulio šeimų susitikimą, vyksiantį rugpjūčio 21–28 d. Dubline.
Pasidalijo įžvalgomis apie pasirengimą šiam susitikimui iš Dubline vykusios konferencijos,
pristatė katechezes šeimai ir supažindino su dviem variantais organizuojamos kelionės į šį šeimų
susitikimą. N. Liobikienė dalijosi įžvalgomis, kaip derinti tikėjimo ir kasdienybės temas dirbant su šeimų
grupėmis. Kunigas Kęstutis Dvareckas kalbėjo tema „Santykiai su svarbiais žmonėmis (šeimos
nariais, draugais, giminaičiais), kuriuos laikau nusidėjėliais. Barti ar draugauti?“ Prelegentas
pabrėžė, kad žmogų brandina krizės. Dirbant, bendraujant su priklausomais žmonėmis (ir ne tik)
labai svarbu, kad atitiktų tai, ką darai ir ką kalbi; būtina laikytis žodžio. Svarbiausia
bendravime – lygiavertiškumas. Jėzus daug mažiau moralizavo negu mes, Jo sekėjai. Kartais
darai „iš meilės“ daug dalykų, bet tampi budeliu…
Grupę „NŠP – entuziazmo ir/ar sunkumų šaltinis“ vedė D. Chmieliauskas, I. Vosaitytė bei L. ir
M. Aleknos. Nors tema praktikuojantiems katalikams turėtų būti aktuali, klausytojų skaičius vos
dukart viršijo vedėjų skaičių. A. Svirbutas kalbėjo apie sužadėtinių rengimą santuokai – žinios,
nuostatos ir santykis. Kokį vaidmenį atlieka sužadėtinių rengėjas? Pranešime „Aš nedarau gėrio,
kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu“ (Rom 7, 19) D. Kučinskas gilinosi į žmogaus
„neįgalumą“ kurti gėrį, kurio trokšta. A. Petronio pranešimo „Atsukti kitą žandą? Meilė kitam ir
meilė sau ?“ pasiklausyti atėję konferencijos dalyviai vos tilpo jiems skirtoje klasėje.
Konferencijos metu veikė vaikų tarnyba. Vaikams buvo numatyti kultūriniai-edukaciniai
užsiėmimai. Mažieji Trakų krašto kultūros ir amatų centre sužinojo apie piemenėlių gyvenimą,
darbus, papročius, žaidė žaidimus, kiekvienas pasigamino ruginių sausainių. Vyresnieji Trakų
salos pilies gynybinėje vartų bokšto pastogėje susipažino su XII–XV a. Lietuvos bei Vakarų
Europos karių šarvais, ginkluote.

Po darbo grupėse Trakų bazilikoje konferencijos dalyviai susirinko į šv. Mišias, kurias aukojo
Vilniaus arkivyskupas G. Grušas, vysk. A. Poniškaitis bei vietiniai ir į svečius atvykę kunigai.
Pamokslą sakydamas Vilniaus arkivyskupas G. Grušas pasidžiaugė, kad jubiliejiniais Dievo Motinos
paveikslo vainikavimo metais konferencija organizuota būtent Trakuose. Šv. Mišiose giedojo Vilniaus
katedros choras. Mišių pabaigoje pagiedotas IX Pasaulio šeimų susitikimo Dubline himnas.
Po šv. Mišių konferencijos dalyviai agapėje vaišinosi Trakų kibinais, džiaugėsi bendryste.
-dl-

Pasinaudok kitų patirtimi

Besilaukiančios mamos, nevartokite alkoholio!

Saugok save

Visų būsimų tėvelių, o ypač mamyčių, dėmesiui ir žiniai !
Kaip rodo įvairiose šalyse atlikti tyrimai, paklaustos, ar vartojo alkoholio nėštumo metu, moterys paprastai stengiasi pagražinti padėtį. Kad vartojo alkoholio tada, kai laukėsi kūdikio, prisipažįsta vos keli procentai. Tačiau atlikus alkoholio skilimo produktų koncentracijos naujagimio išmatose tyrimą, aiškėja tikrieji skaičiai – būdamos nėščios, svaigalų vienokį ar kitokį kiekį vartoja iki 70 proc. moterų !
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekanas ir žmogaus genetikos specialistas prof. Algimantas Utkus pabrėžia, kad didžiausią žalą būsimam kūdikiui alkoholis daro 3–10 savaitę po pastojimo. Tada formuojasi gyvybiškai svarbūs organai: širdis, akys, ausys, dantys, išoriniai lyties organai ir kt. Užvis labiausiai alkoholis ir jo skilimo produktai pažeidžia būsimo kūdikio smegenis.
Daugiau faktų ir ekspertų komentarų video.

KALBĖTIS IR SUPRASTI

Dorotėja ir Ronas Kubšai

KALBĖTIS IR SUPRASTI

Tarpasmeninio bendravimo psichologija pagal Šulcą fon Tūną

Šeimoje vargu ar kas nors yra svarbiau už darnų bendradarbiavimą. Tačiau visiems yra žinoma , kad daugeliu atveju vyrui ir žmonai, vaikams ir tėvams nepavyksta susikalbėti, ir toli gražu ne iš piktavališkumo. Tarpasmeninis bendravimas yra sudėtingas dalykas. Nesusipažinus giliau su partnerio dvasiniu pasauliu ir jo psichikos ypatumais, vaidinančiais nemenką vaidmenį, bendraujant gali būti paprasčiausiai „tušti“, nes jų metu kalbantieji vienas kitam „nieko“ nepasako.

Šią problematiką nuodugniai analizavo humanistinės psichologijos atstovas Hamburgo universiteto profesorius (nuo  1975 m.). Frydemanas Šulcas fon Tūnas (Schulz von Thun). Nuosekliai išnagrinėjęs Karlo Rodžerso, Alfredo Adlerio, Rut Kon (Cohn), Frico Perlso, o ypač Polio Vaclaviko (Watzlawick) psichologijos teorijų užuomazgos bei K. Biūlerio (Bühler) kalbos teoriją jis sukūrė tarpasmeninio bendravimo modelį, kuris šiuo metu visame pasaulyje galėtų būti priimtas kaip standartas. Bet pagrindinė ir genialiausia jo mintis yra komunikacijos pavaizdavimas kvadrato forma. Kvadratas iliustruoja ir jo tezę, kad perduotos žinios psichologiniu požiūriu yra keturių rūšių, t.y. atskleidžia keturis svarbius bendravimo aspektus: atsivėrimą, dalykinį turinį, tarpusavio santykių nuorodą ir apeliaciją.

Screenshot 2017-11-26 23.19.27

Žinios struktūra

Šulcas fon Tūnas siūlo patikimą bendravimo modelį. Bendravimui yra reikalingas siuntėjas, gavėjas (adresatas), žinia (informacija), kanalas (informavimo priemonė) ir kalba (bendras ženklų kiekis).

Tai, ką siuntėjas praneša, mes vadiname žinia. Gavėjas bando tą žinią iššifruoti (suprasti). Jei pasiųsta ir gauta žinia sutampa, vadinasi, pokalbio dalyviai susikalbėjo.

Šulcą fon Tūną sujaudino atradimas, kad „viena ir ta pati žinia tuo pačiu metu turi keletą pranešimų“1 Šie kiekvienoje žinioje slypintys skirtingi pranešimai padaro tarpasmeninį bendravimą sudėtingą ir pažeidžiamą, bet kartu jaudinantį ir patrauklų.

Fon Tūnas susistemino žinioje esančius pranešimus ir išskyrė keturis svarbiausius psichinius aspektus.

Dalykinis turinys

Kiekvienoje siunčiamoje žinioje glūdi dalykinė informacija, t.y. tai, kas informuojama. Įsivaizduokite tokią situaciją: skamba telefonas ir draugas praneša: „Aš susibariau su tėvais“. Mes kol kas žinome tik tiek, kad draugas susivaidijo su tėvais. Ar jis su jais susipyko ką tik, ar tas barnis įvyko daug anksčiau, negalime suprasti, ar draugas šiuo metu yra vienas, ar netoliese yra ir kitų asmenų.

Atsivėrimas

Pasiųstoje žinioje šalia dalykinio turinio yra informacijos apie siuntėjo asmenybę. Iš anksčiau pateikto pavyzdžio yra aišku, kad skambinęs draugas šneka lietuvių kalba, kad jis yra keblioje situacijoje ir trokšta pagalbos. Iš to, kaip jis kalba (greitai ar lėtai, aukštu ar žemu balsu, garsiai ar tyliai), apie jį sužinome dar daugiau: aukštas balso tonas ir užsikertanti kalbėsena galėtų reikšti baimę; šnekėjimas pakuždomis parodo, kad netoliese yra kažkoks žmogus, ir pan.

Šis siuntėjo atsivėrimas – tai ne tik norimas, specialus savęs pristatymas, bet ir netiesioginis savęs atskleidimas. Kas nors, pavyzdžiui, norėdamas pasirodyti labai protingas, sąmoningai pokalbio metu vartoja labai daug tarptautinių žodžių. Kitą žmogų, atvykusį iš užsienio, išduoda akcentas. Nors savo tautybę jis visų labiausiai norėtų nuslėpti.

Apskritai žmogaus atsivėrimas bendraujant yra platus ir nepaprastai sudėtingas. Siuntėjas, norėdamas parodyti save iši geriausios pusės, paprastai naudoja daug įvairių technikų (tai, kas teigiama, yra padidinama, o kas neigiama – sumažinama).

Tarpusavio santykiai

Iš siunčiamos žinios išaiškėja ir tai, kaip siuntėjas žiūri į gavėją, kokios yra apie jį nuomonės. Bet kokia siunčiama žinia visuomet išreiškia tam tikrą kalbintojo ir klausytojo (gavėjo) santykį. Jį galima nustatyti remiantis kalbintojo  parinktomis formuluotėmis, intonacija ir kitais nekalbiniais signalais. Gavėjas labai domisi tarpusavio ryšį atskleidžiančiais siuntėjo pranešimais, nes jaučia arba jo pagarbą, arba panieką.

Pateikto pavyzdžio atveju paskambinęs draugas savo intonacija duoda suprasti, kad žmogus, į kurį jis kreipiasi, yra laikomas pagalbininku, taigi jam reiškiama pagarba. Čia paaiškėja, ką skambintojas galvoja apie patarėją (pranešimas apie antrąjį pokalbio dalyvį, t.y. „apie tave“). Iššifravę pranešimą, vienaip ar kitaip reaguojame. („Dabar aš esu labai reikalingas, nes jis laukia mano pagalbos“).

Tarpusavio santykių plotmėje šalia pranešimo „apie tave“ egzistuoja dar viena pranešimo rūšis – „apie mus“. Iš jo paaiškėja, kaip siuntėjas įsivaizduoja savo ir gavėjo tarpusavio santykius. Taip tas, kuris paskambino, galėtų duoti suprasti, kad jis tikisi išspręsti iškilusią problemą kartu su adresatu („Aš tikiuosi, kad tu man padėsi išspręsti konfliktą“).

Apeliacija

Pagaliau kiekvienoje siunčiamoje žinioje yra tam tikras ketinimas. Gavėjas turi būti vienaip ar kitaip paveiktas. Mūsų atveju apeliacija skamba taip: “Pasakyk man, ką aš turiu daryti!” Žinia turi  “paskatinti mus imtis arba nesiimti tam tikrų dalykų, sukelti tam tikras mintis arba sužadinti tam tikrus jausmus”.

Bandymas daryti įtaką pranešimuose paprastai yra geriau ar blogiau paslėptas. Jei jis yra giliai paslėptas, turime reikalo su manipuliacija. Siuntėjas, norėdamas pasiekti norimo apeliacijos poveikio, gali manipuliuoti visomis žinios pusėmis. Dalykinis pranešimas tuomet yra vienašališkas ir tendencingas, kadangi kalbintojas prisistatydamas nori padaryti klausytojui tam tikrą poveikį (pavyzdžiui, sukelti susižavėjimą). O pranešimai apie tarpusavio santykius kartais turi slaptą tikslą palaikytu gerą klausytojo nuotaiką (pavyzdžiai, komplimentais). “Kai dalykinis, atsivėrimo ir tarpusavio santykių pranešimai yra nukreipiami į tai, kad būtų pagerintas apeliacijos poveikis, jie yra funkcionalizuojami, t.y. neatspindi to, kas yra, ir tampa priemonėmis tikslui pasiekti”.

 Žinia kaip bendravimo įvertinimo objektas

Žinia turi daug pranešimų. Siuntėjas siunčia pranešimus, nori jis to  ar ne, visomis keturiomis pusėmis. Kvadratas padeda šių pranešimų įvairovę susisteminti. Ši “pranešimų visuma” sąlygoja žinios psichologinę kokybę.

Nors iki šiol atrodė, kad  “pranešimų visuma” kiekvienoje žinioje aiški, bet yra kaip tik atvirkščiai. Gavėjo priimtų pranešimų raizginys gali gerokai skirtis nuo siųstųjų. Čia dažniausiai ir slypi bendravimo komplikacijų priežastys. Fon Tūnas rekomenduoja žinios pranešimų raizginį atidžiai ištirti.

Žinioje jis išskiria aiškius (tiesioginius) ir paslėptus ( netiesioginius)  pranešimus. “Aiškus, vadinasi, nedviprasmiškai suformuluotas. O jei paslėptas, tai pasiųstas netiesiogiai. Jis jau slypi pranešime arba gali būti į jį įdėtas”.

Šitoks padalijimas į aiškiai suformuluotus tiesioginius ir netiesiogiai (užuolankomis) pasiųstus pranešimus yra nepriklausomas nuo kvadratinio suskirstymo. Aiškūs arba paslėpti pranešimai gali būti visose keturiose žinios pusėse. Aš galiu tiesiogiai pasakyti: “Esu kilęs iš Platelių” arba netiesiogiai (per savo tarmę) išsiduoti, kad esu kilęs iš Žemaitijos. Lygiai taip pat tiesiogiai  aš galiu kam nors sakyti, ką apie jį galvoju, tačiau netiesiogiai mano intonacija bei formuluotės turės “žiūrėjimo iš aukšto” atspalvį ir iš karto taps aišku, kaip į pašnekovą žiūriu iš tiesų. Taip pat ir apeliacija gali būti aiški tiesioginė (“Daina, pagamink ko nors valgyti!”) arba paslėpta – netiesioginė (“Diana, aš alkanas”).

Iš pažiūros būtų galima galvoti, kad aiškūs (tiesioginiai) pranešimai yra tikrieji svarbiausieji, bet, deja, kartais būna atvirkščiai. Svarbiausias pranešimas dažnai yra siunčiamas netiesiogiai. “Kai kurie siuntėjai moka meistriškai perduoti pašnekovui savo mintis netiesioginiais pranešimais, kad prireikus galėtų jas paneigti ( “Šito aš nesakiau!”)”.

Paprastai paslėptiems (netiesioginiams) pranešimams siųsti yra naudojamas nekalbinis kanalas. Nepriklausomi ir “kvalifikacijos” pranešimai yra perteikiami nekalbinėmis informacijos perdavimo formomis: balsu, intonacija ir akcentavimu, mimika bei gestais. “Kvalifikacijos” pranešimas įvertina žinios kalbinę dalį. Jis vaizdžiai parodo nuomonę apie tai, kas pasakyta. Sakinys “Tu gi meluoji!”, pasakytas su šypsena ir palydėtas atitinkamais gestais, rodo švelnumą, rūpestingumą bei tam tikrą žavėjimąsi pašnekovu. Tačiau tas pats sakinys gali būti ir kaip griežtas, triuškinantis nuosprendis.

Tarpasmeninio bendravimo modelis galioja ir tuomet, kai jo dalykinė pusė yra tuščia. Iš P. Vaclaviko pagrindinio bendravimo dėsnio, teigiančio, jog ,,nekomunikuoti neįmanoma”, paaiškėja, kad tylėjimas taip pat yra žinia. Įsivaizduokite, kad kas nors verkia. Visos trys žinios pusės gali turėti pranešimų. Atsivėrimas signalizuos apie  liūdesį, dvasinius skausmus arba džiaugsmą. Tarpusavio santykiai galbūt signalizuos apie gavėjo nubaudimą (“Dabar matai, ką tu man padarei”). Apeliacijoje turbūt bus reikalaujama dėmesio.

Žinioje esančios kalbinės ir nekalbinės dalys gali tuo metu vieną kitą papildyti ir sustiprinti, bet, antra vertus, ir prieštarauti viena kitai.

Fon Tūnas vadina žinią kongruenčia (sutampančia), jeigu visi jos pranešimai yra nukreipti ta pačia kryptimi ir derinasi vienas su kitu. Sakinys “ Tačiau dabar tai jau baigta” gerai derinasi su energingu žvilgsniu ir griežtu tonu.

Jei kalbiniai ir nekalbiniai žinios pranešimai nesutampa arba visiškai vieni kitiems prieštarauja, kalbama apie nekongruenčią (nesutampančią) žinią. Kas nors paklaustas “Kas atsitiko?” gali atsakyti “Nieko!” Tačiau ašaros jo akyse ir balsas išduoda jo tikrąją dvasinę būseną.

Nekongruenčios žinios sukelia gavėjo sutrikimą. Jis nebežino, kuriuo pranešimu (kalbiniu ar nekalbiniu) jam labiau pasikliauti. Nekongruenčios žinios siuntėjas gali pastatyti gavėją į keblią padėtį. „Kokia bebūtų pastarojo reakcija, anas (t.y. siuntėjas) gali ją už nieką laikyti“ (ten pat, p.380). Jei siuntėjas žodžiais pasako: „Daugiau manimi nebesirūpink“, o nežodiniais kanalais siunčia pranešimą „Padėk man!”, bet kokia reakcija gali būti netinkama. Jei gavėjas ir toliau rūpinasi siuntėju, pastarasis gali jį atstumti („Aš gi tau sakiau, kad man tavo pagalbos nereikia“). O jei gavėjas palieka jį likimo valiai, gali susilaukti daugybės priekaištų („Tau manęs visai negaila!”).

Tokie “sunarplioti žaidimai” specialioje literatūroje apibrėžiami “dvigubo ryšio” sąvoka (angl. double-bind) ir siejami su gavėjo šizofrenišku elgesiu.

Kodėl siuntėjai pateikia klaidinančias žinias? Pagrindinis privalumas – siuntėjui nereikia įsipareigoti. Jam nereikia užimti tvirtos pozicijos. Jei išsakytos mintys pastato jį į sunkią padėtį, jis visuomet gali pasakyti, kad kalbėdamas ne tai turėjo galvoje. Kitas privalumas – siuntėjas gali pranešti nemalonias žinias ir nepasirodyti nemalonus arba nemandagus. Draugiškas pardavėjo pasakymas “Ačiū, kad apsilankėte” iš tiesų gali reikšti “Greičiau nešdinkis lauk!” Tačiau niekada nepavyks įrodyti, kad jis buvo nemalonus klientui.

Tokio bendravimo  su “dvigubu dugnu” siuntėjas dažnai nesupranta iš viso arba supranta tik dalinai. Dažnai tai būna nesąmoningi, neatskleisti norai, perduoti nekalbiniu kanalu. Siuntėjas turi “krūtinėje dvi širdis”. Jis norėtų ir to, ir ano, – priklausomai nuo situacijos. Dėl vidinės  sumaišties du pranešimai susilieja į inkogruenčią žinią. Dažniausiai tokie pranešima atsiranda tuomet, kai siuntėjui  pačiam dar neaišku, o jis jau išsako savo mintis kitam žmogui. Tipiškas to  pavyzdys  yra “dvi širdys” tėvų krūtinėse. Vien jų praneša : “Aš norėčiau, kad tu taptum savarankiškas ir pats atsistotum ant kojų!, o kita: Aš norėčiau  visuomet būti tau reikalingas ir kad tu būtum nuo manęs priklausomas”. Vaikams tuomet reikia susidoroti su abiem pranešimais. Kuo neaiškiau tėvai siunčia šiuos prieštaringus pranešimus, tuo sunkiau vaikams apsispręsti, kuriuo iš šių pranešimų tikėti.

Šulcas fon Tūnas rekomenduoja gavėjams pranešti apie savo sumaištį siuntėjui. Atspindėdamas ir diferencijuodamas pranešimus gavėjas  tiek padeda siuntėjui išsiaiškinti vidinės sumaišties problemas, kiek pastarasis yra jam atviras. Jei siuntėjui jo paties prieštaringi požiūriai yra aiškūs, jis gali klasifikuoti nuomones, jausmus ir t.t.

Priėmimas “keturiomis ausimis”

Iki šiol bendravimo procesas buvo aprašytas daugiausia remiantis siuntėjo pozicija; ‘Jis praneša dalykines informacijas; tuo pačiu metu prisistato; jis išreiškia savo požiūrį į gavėją ir pastarasis vienu ar kitu būdu gali pajusti, kaip su juo elgiamasi; jis bando paveikti kito žmogaus mąstymą, jausmus ir veiksmus”.

Screenshot 2017-11-26 23.29.55

Į minėtą kvadratą galima pažvelgti ir iš gavėjo perspektyvos. Priėmimas priklauso nuo to, į kurią  kvadrato pusę yra kreipiamas ypatingas dėmesys: “ Gavėjas  mėgina suprasti dalyko esmę.. Kai tik klausytojas pabando ištirti atsivėrimo lygmenyje pasiųstą pranešimą, prasideda  diagnostika (“ Kas jis (-i) per vienas(-a)? ‘ arba ‘Kas jam (-jai) dabar atsitiko?’)”.

Pokalbio eiga priklauso nuo to, kuria “ausimi” gavėjas klauso. Dažnai jis net nesuvokia, kad labai vienpusiškai interpretuoja gaunamą žinią, t.y. klauso tik viena “ausimi” , kai tuo tarpu kita yra visiškai užkimšta.

Toks “ausų reguliavimas” bendravimui daro didelę įtaką, todėl Šulcas fon Tūnas analizuoja šiuos procesus nuodugniau.

Laisvas gavėjo pasirinkimas

Dėl to, kad gavėjas gali laisvai pasirinkti, su kuria iš savo “keturių ausų” priimti žinią, kartais iškyla nesusipratimų. Ypač sudėtinga pasidaro tuomet, kai gavėjas priima žinią ta “ausimi”, kuriai siuntėjas visiškai nenorėtų nieko pranešti. Grįžkime prie mūsų pavyzdžio. Skambina draugas ir sako: “Aš susibariau su savo tėvais!“ Jei gavėjas visą dėmesį nukreipia  į atsivėrimo momentą, tai siuntėjas, esant tam tikromis aplinkybėmis, gali būti suprastas visiškai neteisingai. Galbūt jis norėjo pasakyti: „Tu privalai man dabar padėti!” (apeliacija). Kadangi šia „ausimi“ gavėjas dabar yra kurčias, tai  gautą žinią jis iššifruoja kaip „Mano draugas jaučiasi blogai“ ir pasako jam keletą užuojautos žodžių. Netrukus tas, kuris kreipėsi, pastebės, kad jis veltui stengiasi sulaukti pagalbos ir nusivylęs padės ragelį.

Iš tikrųjų mūsų dėmesys į gautą žinią turėtų būti tolygus visomis keturiomis ausimis, t.y. visos keturios turėtų klausytis ir nuspręsti, kaip reaguoti. Tačiau praktika rodo, kad mūsų „ausys‘“ išlavintos nevienodai.

Ausis, kuria klausomasi dalykinio pranešimo

Nemažai gavėjų, ypač vyrų ir mokslininkų, sukoncentruoja dėmesį į žinios turinį. Jiems bendravimo proceso esmė yra dalykinio turinio išsiaiškinimas. Sprendžiant matematines problemas ar vedant tikras teologines diskusijas tai yra visai naudinga. Jeigu nesutarimų iškyla tarpasmeniniuose santykiuose, tai gali turėti lemtingų pasekmių.

Fon Tūnas iliustruoja tai pateikdamas humoristinį pavyzdį. Kalbasi sutuoktiniai:

Žmona: „Ar tu mane tebemyli?“

Vyras: „Na, žinai, mes pirmiausiai turėtumėme išsiaiškinti sąvoką „meilė“, nes ji gali būti suprantama labai įvairiai…“

Žmona: „Aš turiu galvoje tik tai, ką tu man jauti…“

Vyras: „Jausmai yra laiko atžvilgiu varijuojantys fenomenai, apie juos nėra ko ir kalbėti…“ ir t.t.

Po tokio pokalbio abu pasijus nesuprasti. Žmona siunčia pranešimus, kurie turėtų informuoti apie tarpusavio santykius ir atsivėrimą, o vyras priima juos dalykine ausimi. Jie kalba nesuprasdami vienas kito.

Ausis, priimanti  pranešimą apie tarpusavio santykius

Kai kurie klausytojai pranešimui apie tarpusavio santykius yra labai jautrūs. Tarpusavio santykių atžvilgiu neutralius veiksmus bei informaciją jie yra linkę interpretuoti  žvelgdami per savo asmeninę prizmę. Tokie klausytojai viską pritaiko sau ir jaučiasi visuomet asmeniškai paliesti. “Jei kas nors asmeniškai yra įtūžęs, jie jaučiasi dėl to apkaltinti, jei juokiasi – jie jaučiasi išjuokti, jei į juos spokso – kritiškai pažiūrinėjami, o jei į juos nežiūri – ignoruojami”.

Ankstesniame skyriuje buvo kalbama apie tarpusavio santykių aiškinimąsi dalykinėje plotmėje, dabar bus kalbama apie visiškai su šypsena ir palydėtas atitinkamais gestais, rodo švelnumą, rūpestingumą bei tam tikrą žavėjimąsi pašnekovu. Tačiau tas pats sakinys gali būti ir kaip griežtas, triuškinantis nuosprendis.

Ausis, kuria įvertinamas pašnekovo atsivėrimas

Gavėjas su labai gerai išlavinta ausimi atsivėrimui priimti, bet kokioje žinutėje stengiasi rasti duomenų apie siuntėją.  („Kas jis toks?“, „Ką jis apie save pasako?“). Jautri pašnekovo atsivėrimui ausis kartais gali būti labai naudinga. Fon Tūnas pateikia pavyzdį iš vienos šeimos bendravimo. Tėvas grįžta namo susierzinęs ir mato netvarką vaiko kambaryje. Jis barasi: „Kas čia per kiaulidė? Kiek čia purvo – tu tikras nevala!“

Screenshot 2017-11-26 23.30.10

Vaikas, kuriam dar nėra nė penkerių metų ir kuris dėl nesugebėjimo diferencijuoti priims šią žinią ausimi, skirta tarpusavio santykiams, jausis kaltas. Jis prieis išvadą: „Taigi, aš toks ir esu!“ Vyresnio amžiaus vaikas galbūt gali teisingai viską diagnozuoti ir klausyti atsivėrimo ausimi: „Mano tėvui tikriausiai šiandien nepasisekė darbe, kad jis visą pyktį išlieja ant manęs“.  Šiuo atveju situacija yra iššifruojama teisingai ir išvada „Aš esu štai toks!“ yra pakeičiama į „Tu esi štai toks“.

Norint teisingai įvertinti pokalbio partnerio nuotaiką reikia turėti gerai išlavintą ir pasiruošusią klausyti ausį, skirtą pašnekovo atsivėrimui priimti. Tik šitaip galima būti geru klausytoju. „daug išloštum, jeigu gavėjas prieš tai, kai neklaustas pareiškia savo nuomonę, sugebėtų įsigilinti į kito žmogaus pasaulį ir pamatyti jį siuntėjo akimis (empatija)“.

Gaila, bet reikia pripažinti, kad gerai arba per gerai veikianti ausis, skirta pašnekovo atsivėrimui išklausyti, kelia tam tikrą grėsmę: imunitetą kitų sakomai kritikai. Žmogus, klausantis išskirtinai tik ausimi skirta pašnekovo atsivėrimui priimti, kiekvieną siuntėjo signalą priima kaip jo atsivėrimą. Jis daugiau nieko nebeklauso. Jis yra kurčias dalykiniam turiniui, pranešimams apie tarpusavio santykius ir apeliacijai. Grįžkime prie mūsų pavyzdžio, kas atsitiktų, jei vaikas tėvo raginimą palaikytų išskirtinai „tėvo problema“?

Ausis, skirta apeliacijai išgirsti

„Kartais gavėjui, įkvėptam noro visiems įtikti ir pateisinti neišsakytus artimųjų, bičiulių lūkesčius, laikui bėgant įauga per ‚didelė ausis‘, skirta pašnekovo apeliacijai“ (ten pat). Patikrinama net ir menkiausia žinia: ar tik jame nėra kokio slapto noro? „gavėjas, skiriąs per daug dėmesio apeliacijai, dažnai pamiršta save ir negalvoja apie tai, ko jis pats trokšta ir ką jaučia‘ (ten pat). Jei ausis, skirta apeliacijai išklausyti, yra labai gerai išlavinta, tai pajutęs menkiausią ketinimą, gali tučtuojau reaguoti. Asmeniniai norai tam tikslui yra nuslopinami, ir vykdomas įsakymas. Šulcas Fon Tūnas traktuoja tai kaip humanistinės psichologijos dalyką, turintį išvaduoti mus nuo įprastinių greitų reakcijų „ir įgalinantį mus reaguoti ne tik išoriškai, bet ir vidujai, glaudžiai susiejant su mūsų asmenybe“.

Su visiškai kitokiu ir tikrai naudingu apeliacijos panaudojimu susiduriame kalbėdami apie tikslo ieškantį požiūrį. Jau Alfredas Adleris atkreipė dėmesį į tai, kad pastebėjus neįprastą elgesį ir ligos simptomus, reikia iškelti klausimą „kam?“ „kuriam tikslui?“ Žinios gavėjas klausia: „Kam? Kuriam tikslui reikalinga šita liga? Ko norima pasiekti šitokiu savęs pavaizdavimu?“ „Adleris mums parodė, kad elgesys, kuriuo atsiskleidžia (atsivėrimas) tariamas “sutrikimas”, turi dar ir kitą, t.y. nepastebimą apeliacijos pusę, sukeliančią tam tikrą (nesąmoningai trokštamą) poveikį“. Taigi kai kurie nusiskundimai („Aš blogai jaučiuosi!“) arba somatiniai simptomai (pavyzdžiui, migrena) yra tik paviršutiniški atsivėrimai. Apeliacinio poveikio prasme jie tėra tik įrankiai, kuriais siekiama paveikti gavėją (pavyzdžiui, sukelti užuojautą ar atleisti už nederamą elgesį).

„Apeliacinė ausis, ‚orientuota į tikslo nustatymą‘, gali padėti suprasti tokius procesus ir apsaugoti gavėją nuo manipuliacijos juo ir nuo reakcijų, kurios per prievartą įtrauktų į šį nešvarų žaidimą“.

Tačiau ir čia reikia būti atsargiam. Jei gavėjas perdėm naudojasi tikslo ieškančia ausimi, skirta apeliacijai išgirsti, tai jis bet kurioje žinioje aptinka slaptą, manipuliacinį ketinimą („dabar jis ir vėl norėtų sukelti užuojautą, kad jo gailėtųsi!“). Nuoširdus dėmesio ir užuojautos prašymas palaikomas nešvariais ketinimais ir funkcionalizuotu kreipimusi.

Gauta žinia yra gavėjo darbas

Kaip matote, visose keturiose kiekvienos žinios pusėse slypi daug pranešimų, kurie yra iš dalies aiškiai, iš dalies paslėptai, iš dalies sąmoningai iš dalies nesąmoningai pasiunčiami kartu. Visa šita pranešimų kirbinė ir pasiekia gavėją. Dėl skirtingu intensyvumu klausančių „pranešimo priėmimo ausų“, gautas turinys gali smarkiai skirtis nuo išsiųstojo.

Gali būti dar ir taip, kad gavėjas keletą gautos žinios pusių interpretuos klaidingai. Kaip tai gali atsitikti?

Norėdamas apskritai pasiųsti kokią nors žinią, siuntėjas naudojasi išoriniais ženklais, kurių paskirtis yra išreikšti jo giliausias mintis, ketinimus, jausmus arba būsenas. Tokių ženklų vertimo procedūra yra vadinama „kodavimu“. Koduota žinia (pavyzdžiui, žodžiai, intonacija, gestai, mimika) tuomet turi pasiekti kitą žmogų, t.y. ją „dekoduoti“. Šio akto metu gavėjas suteikia ženklams naują reikšmę. „Iššifravimo rezultatas priklauso nuo jo lūkesčių, nuogąstavimų, ankstesnės patirties, trumpai tariant, nuo visos jo asmenybės“. Taigi gauta, t.y. gavėją pasiekusi žinia didžiąja dalimi yra jo paties darbas. Pateikiame pavyzdį, kuris aiškiai parodo, kaip siųsta ir gauta žinia gali būti visiškai skirtingos.

Vyras žmonai: „Kas yra tie žalios spalvos priedai padaže?“

Žmona: „Jei tau nepatinka mano paruoštas padažas, valgyk kur nors kitur!“

Tarkim, kad vyras norėjo užduoti žmonai grynai dalykinį klausimą. Tačiau žmona jo dalykiškai suformuluotą klausimą iššifruoja kaip paslėptą tarpusavio santykių pranešimą („tu esi prasta virėja“) ir kaip slaptą apeliaciją („Nebegamink daugiau nieko tokio panašaus“). Kaip tik todėl, reaguodama tarpusavio santykių lygmenyje, žmona sutrinka (jei tau mano (!) padažas neskanus…“).

Klaidingo priėmimo priežastys

Žinią interpretuoti kitaip, nei norėjo siuntėjas, gavėjas gali dėl daugelio skirtingų priežasčių. Trumpai paminėsime tik tris faktorius, anot Šulco fon Tūno, „vaizdą, kurį gavėjas yra susidaręs apie save (autokoncepcija), vaizdą, kurį gavėjas yra susidaręs apie siuntėją, ie koreliacinius pranešimus“.

Gavėjo autokoncepcija

Gautos žinios interpretavimas labai priklauso nuo vaizdo, kurį gavėjas susidaro apie save patį. Tas, kuris yra linkęs neigiamai apie save galvoti, turi polinkį ir nekaltus, netgi teigiamus pranešimus traktuoti taip, kad jie patvirtintų neigiamą jo savivaizdą. Taip gali susidaryti pavojingas užburtas ratas: savivaizda vienpusiškai ir tendencingai iškreipia žinią, o ši dar kartą patvirtina klaidingą savivaizdą.

Vaizdas, kurį gavėjas susidarė apie siuntėją

Kuo geriau siuntėjas ir gavėjas vienas kitą pažįsta, tuo vaizdas, kurį juodu vienas apie kitą yra susidarę, tvirtesnis. Manoma, kad galima teisingai suprasti išgirstus ženklus, kuriuos siunčia siuntėjas (Aš jau žinau, ką jis turėjo galvoje“). Tačiau pavojus yra tas, kad apie kitą žmogų susidarytas vaizdas dažnai remiasi santykinai skurdžia informacija. Vertinant rūbus, amžių, lytį arba visuomenės sluoksnį, pasinaudojama vadinamaisiais „stalčiais“, į kuriuos ir įdedamas kitas žmogus. Šiuose stalčiuose esama įvairios informacijos ir spėliojimų, papildančių apie kitą žmogų susidarytą vaizdą. Taip suformuotas vaizdas dažnai tampa tarsi raktu, padedančiu šifruoti gautą žinią.

Koreliaciniai pranešimai

Subtilių nesusipratimų gali iškilti ir tuomet, kai gavėjas, nors ir teisingai priimdamas pranešimą, tuo pačiu metu žinioje randa kitų pranešimų, susijusių su pagrindiniu pranešimu (koreliaciniai pranešimai). Šiam teiginiui iliustruoti pateikiame du fon Tūno pavyzdžius.

Negiami jausmai, tokie kaip „aš ant tavęs pykau“ (atsivėrimo lygmuo) dažnai išreiškiami kartu su priekaištais tarpusavio santykių lygmenyje: „Tu esi dėl to kaltas“. Šis laisvas atsivėrimo ir tarpusavio santykių sujungimas veda prie to, kad gavėjas automatiškai kartu klausosi ir tarpusavio santykių lygmenyje esančių pranešimų net ir tuomet, kai apie juos nekalbama.

Su paraginimu dažnai yra susietas priekaištas. Už kreipimosi: „Prašau sutvarkyti savo kambarį“ neretai slepiasi priekaištas tarpusavio santykių lygmenyje: “Tą tu galėjai padaryti jau seniai ir be mano įspėjimo“. Čia ir paaiškėja, kodėl gavėjai kartais irzliai reaguoja į apeliaciją. Siuntėjui 9dėl dažno pranešimų sujungimo apeliacijos ir tarpusavio santykių lygmenyje) yra lengva pasiųsti raginimą taip, kad gavėjas priimtų jį neįžvelgdamas už jo nieko „daugiau“.

Kaip mes ir matėme, bendravimo procesas yra labai kompleksiškas ir dėl to jame nuolatos pasitaiko nesusipratimų. Ką galime padaryti, kai vienas kito nesuprantame? Šulcas for Tūnas rekomenduoja vadinamąją metakomunikaciją. „turbūt nėra jokios kitos gydymo priemonės, rekomenduojamos specialistų, “nesveikam”, sutrikusiam bendravimui, kaip tik aiški metakomunikacija. Galvoje turime komunikacija apie komunikaciją, taigi būdo, kaip mes vieni su kitais bendraujame, kaip suprantame siunčiamą žinią ir iššifruojame gautąją bei reaguojame į ją. „Gera metakomunikacija visų pirma reikalauja įsigilinti į savo vidinį pasaulį ir drąsos atsiverti. Drąsa reikalinga, kadangi klausimai ‚kas manyje čia ir dabar vyksta, kaip aš suprantu tave, kas tarp mūsų vyksta?‘ tiesiogiai suveda mus akistaton su nemalonia realybe, kurios mes taip vengiame. Apdovanojimas už tai – išsivadavimas nuo neišreikštų įtemptų santykių ir galimybė atsikratyti bendravimo sutrikimų taip, kad tikrai pasijustum jų atsikratęs.

Dar kartą prisiminkime konfliktą, iškilusį tarp vyro, kuris paklausė apie žalios spalvos priedus padaže, ir moters, kurį dėl tokio klausimo pasijuto kritikuojama. Gera metakomunikacija šioje situacijoje atrodytų taip:

Vyras: „Kas yra tie žalios spalvos priedai padaže?“

Žmona: „Jei tau nepatinka mano paruoštas padažas, valgyk kur nors kitur!“

Vyras: „Aš susidariau įspūdį, kad mano klausimas tave užgavo. Ar tai tiesa?“

Arba:

Vyras: „Kas yra tie žalios spalvos priedai padaže?“

Žmona: „Ar tu iš tiesų nori tai sužinoti, ar tik nori pasakyti, kad aš bloga virėja?“

Arba:

Žmona: „Aš susidariau įspūdį, kad užuominomis tu nori pasakyti, kad tau neskanu. Ar aš tave teisingai supratau?“

Tarpasmeninis bendravimas visuomet yra sudėtingas. Tai konstatavome dar pačioje pradžioje. Šulco Fon Tūno modelis patvirtino šį teiginį. Tačiau jis parodė kelią, kuriuo galima išeiti iš šio „pranešimų labirinto“. Šis modelis ragina mus kalbėtis vienam su kitu ir gali padėti geriau vienam kitą suprasti.

 

Vertė Aurelija Rugaitienė

Septyni gailestingumo darbai sielai santuokoje

Gailestingumo jubiliejus

SEPTYNI GAILESTINGUMO DARBAI SIELAI SANTUOKOJE

1. Abejojančiam patarti. 

Abejonė tai ženklas, kad esame gyvi – jaučiantys, lankstūs žmonės. Būtų tikrai blogiau, jei niekada neabejotume. Abejonių mums kyla dažnai, dažnai nežinome, ką pasirinkti. Tad ką daryti? Svarbiausia, nevyti abejonės šalin, bet rasti laiko jai aptarti – iš ko renkuosi (renkamės), pasidalyti su kitu žinoma informacija, motyvais, kodėl labiau norisi vieno nei kito dalyko. O jei pasirinkus, apsisprendus abejonė nepasitraukia? Tada labai gerai atrasti išmintingą žmogų – kunigą ar vienuolę, tetą ar kaimyną, kuris jus myli ir nėra šališkas, kuris gal tik patylės ir išklausys – ir jums taps aišku, kur teisingas kelias. Dažnai mes kelią žinome ir abejojame ne dėl to, kuriuo keliu pasukti, o kaip tuo teisingu keliu eiti, kaip jame išbūti.

2. Nemokantį pamokyti. 

Kas mums savaime aišku, kitam gali būti neįsivaizduojama – kaip kelionė į mėnulį. Gali būti, kad skirtingose situacijose vienas sutuoktinis dalyką ar reikalą geriau supranta negu kitas. Kartais kitam gali reikėti pagalbos – informacijos, pamokymo. O kartais tiesiog vienas mažiau pasitiki savimi nei kitas, – tada labiau nei pamokymo reikia padrąsinimo. Nereikėtų mylimajam (-ajai) sakyti: „duokš, pamokysiu…“ arba „nagi, kaip tu gali nesuprasti, kaip tau neišeina, (matyt, nenori…)“, „kaip tu to nežinai?“ Prieš mokydami savo artimą pirmiausia paprašykime Šventosios Dvasios išminties, kad suprastume, kaip ir ko mokyti. Prisiminkime, kad mes visi ko nors nemokame, o paprašyti pagalbos ir išmokti reikia ir nuolankumo, ir kantrybės, ir drąsos, ir užsispyrimo.

3. Pikta darantį sudrausti.

Taip, taip – tai galioja ir santuokoje. Kas tas piktas santuokoje? Keikimasis, šaipymasis vienas iš kito, tyčiojimasis, ignoravimas, dažnas ar gausus alkoholio vartojimas, grubus elgesys, pažadų netesėjimas, melavimas, mušimas ir t. t. Jei jūsų sutuoktinis elgiasi nederamai, labai svarbu sustoti ir pagalvoti, kaip ir kada su juo pasikalbėti apie jo elgesio problemas. Svarbu pasidalyti savo mintimis ir jausmais, bet nekaltinti ir nežeminti: „koks tu erodas!“ ar „kokia tu šlykštynė.“ Svarbiausia pasidalyti, kodėl jums toks elgesys nepriimtinas. Paaiškinti, kur yra jūsų riba, t. y., kokio elgesio jūs netoleruosite, ir ką jūs darysite, jei jis ar ji peržengs šitą ribą. Jei antroji pusė ignoruoja ar agresyviai reaguoja į jūsų mintis, tikrai reikia konsultuotis su specialistu – psichologu, socialiniu darbuotoju ar kunigu, kuris išmano šeimos santykius. Svarbiausia atrasti būdą, kaip apsaugoti save, ir nenuolaidžiauti pikta darančiai antrajai pusei – tada jūsų mylimajam teks mokytis kitokio elgesio. Paprastai šiame kelyje reikia palaikymo abiem, ieškokite jo. Melskitės už save, už pikta darantį, prašykite, reikalaukite, maldaukite Dievo pagalbos ir išminties.

 4. Nuliūdusį paguosti.

Kiekvienam kartais prisireikia paguodos, kiekvienas ją savaip supranta ir priima. Labai svarbu žinoti, koks mano elgesys būtų geriausia parama nuliūdusiam. Vienas norės išsikalbėti, kitas – išsiverkti, o trečias – prasiblaškyti, užsimiršti. Ar tikrai žinome, kas geriausiai tiktų mano mylimajam (-ajai)? Geriausias būdas sužinoti – tai atvirai to paklausti. Jei artimo liūdesys jums nepakeliamas, iš karto tą liūdesį, kuris ir Jumyse pradeda kauptis, atiduokite Dievui. Jei jūsų artimas serga depresija ar manipuliuoja liūdesiu, būtinai ieškokite sau pagalbos – kunigo ar (ir) psichologo. Pasitardami pajėgsite sukurti jums tinkantį bendravimo ir paguodos būdą.

5. Įžeidimus atleisti.

Evangelijoje sakoma, kad atleisti reikia 77 kartus. Tai yra visada… Ir apaštalas Paulius ragina: „Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės.“ (Ef 4, 26) Santuokoje nuolat daugiau ar mažiau įžeidžiame vienas kitą, įsižeidžiame. Didesni sunkumai iškyla, kai sutuoktiniai peržengia pagarbos vienas kitam ribas, kai antra pusė nenori keistis, nemato problemų savo elgesyje. Ar nuolat ir greit atleidžiant įžeidimus įžeidinėjantis asmuo neįsismarkaus dar labiau? Svarbiausia atvėsus emocijoms konstruktyviai pasikalbėti su sutuoktiniu. Raskite laiko tokiam savaitiniam neskubiam valandos pokalbiui. Prašykite Dievo, kad jūsų kalbėjimasis su sutuoktiniu būtų meilės gestas, o ne „atsilyginimas“ už įžeidimą, ieškojimas nusikaltusiojo ar savęs išteisinimas… Svarbu ne priekaištauti dėl netinkamo elgesio, o vienam su kitu dalytis savo vidiniu pasauliu. Ramiai vienumoje, o paskui ir abu patyrinėkite, kodėl įžeidėte vienas kitą. Labai padės išpažintis – paskatins pamatyti ir savo dalį, kurią mes įnešėme į tą situaciją. Raskite laiko savaitgaliais „poros valandai“, kurioje be išorinių trukdžių pasidalytumėte savaitės išgyvenimais, jausmais, kitos savaitės planais. Jei bent metus taip poroje kalbėsitės – tikrai būsite nustebinti.

6. Nuoskaudas nukęsti. 

Nė vienam gyvenime nepavyksta išvengti nuoskaudų. Nuoskauda atsiranda, jei nepavyksta atleisti, ir aš apsisprendžiu neatleisti: tada ima augti pasipiktinimas, renkami įrodymai, koks jis ar ji nevykęs, imamas kurti keršto planas. Kitas, deja, negali išpildyti visų (net ir sutuoktinio) lūkesčių. Tad svarbiausia ne puoselėti tas nuoskaudas, o pasistengti suprasti savo antrą pusę – kodėl jis (ji) taip elgiasi. Prisiminti, kad ir aš ne visada puikiai elgiuosi. Toks supratimas suminkština širdį. Visas nuoskaudas išklokite Dievui, atiduokite Jam ir savo negalėjimą ar nenorą atleisti, prašykite Jo pagalbos – Jis šioje srityje profesionalas! Nueikite išpažinties. Dievo malonės padedami geriau suprasite situaciją ir kuo prisidėjote prie nuoskaudos. Papasakokite savo nuoskaudą, išklausykite savo mylimąją/mylimąjį (gali būti, kad jis net nesuvokia, kaip labai jus įžeidė), abu ieškokite kitokio elgesio galimybių.

7. Melstis už gyvus ir mirusius.

Mes dažnai galvojame apie brangius žmones. Gal dažnai ir meldžiamės. Jei ne, tai pabandykime. Nebūtinai reikia ilgos maldos, kuriai paprastai yra sunku prisiruošti. Užteks atodūsio: Dieve, pavedu Tau savo vyrą, ant kurio vakar baisiai supykau… keisk jį, keisk mane, – suderink mus pagal save… Arba: „Dieve, leisk man mylėti savo antrą pusę, kaip Tu myli“ ir t. t. Galime melstis kur nors eidami, važiuodami, prieš užmigdami, tik nubudę – bet kada – atodūsis Dievui už gyvus ir mirusius artimuosius – ir štai – gailestingumo darbas. Turime mums brangių mirusiųjų – melskimės už juos, – tai praktiškiausia meilės jiems išraiška. Mes iš tiesų neįsivaizduojame maldos vertės… Malda peržengia visas ribas, nesusipratimus, nuoskaudas, malda kuria gyvenimą. Tad pirmyn kurti gyvenimo kartu su Dievu!

Parengė Lietuvos šeimos centras

 

 

Projektas „Sužadėtinių rengimas santuokai, šeiminių ir tėvystės gebėjimų ugdymas – kelias į savarankišką ir gyvybingą šeimą“

Projektas „Sužadėtinių rengimas santuokai, šeiminių ir tėvystės gebėjimų ugdymas – kelias į savarankišką ir gyvybingą šeimą“ baigėsi. Daugumoje jis vyko taip, kaip buvo suplanuota. Dėkojame už galimybę vykdyti projektus, susijusius su sužadėtinių, sutuoktinių ir tėvų ugdymu, nes šeima yra ir visada bus mūsų ir bet kurios visuomenės pamatas.

HiRes

Kas yra liudijimas ir kaip liudyti?

Indrė ir Ramūnas Aušrotai dalijasi savo įžvalgomis. Dabar bažnyčioje ypač yra pabrėžiama liudijimo, kaip naujosios evangelizacijos priemonės, svarba. Kvietimas liudyti skamba iš vyskupų, kunigų ir aktyvių pasauliečių lūpų…

Negimusio kūdikio diena

1955 m. lapkričio 23 d. Lietuvoje buvo įteisinti abortai, ir iki šiol tūkstančiai šeimų yra paliestos kūdikio netekties skausmo. Kaip ir kiekvienais metais, Šeimos centrai visoje Lietuvoje kviečia įsitraukti į Negimusio kūdikio dienos minėjimą parapijose ir malda bei konkrečia pagalba prisidėti prie gyvybės kultūros puoselėjimo, kūdikio netektį išgyvenančių arba dėl nėštumo abejojančių šeimų, moterų palaikymo.
Šiais metais apie negimusio kūdikio netekties skausmą ir Bažnyčios poziciją nutarėme pasikalbėti su Kauno Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo (Vytauto) bažnyčios rektorium lic. kun. K. Rugevičium…

copy-cropped-logo1.png

D. Lukėnienė. Apie meilę ir įsimylėjimą

Kartais gauname klausimą, ką turėtų daryti tikintis žmogus, jei gyvena bažnytinėje santuokoje, tačiau praeina meilė ir santykiai šeimoje tampa konfliktiški – ar pagal Bažnyčios mokymą žmogus turi ir toliau nešti tą kryžių ir gyventi šeimoje be meilės? Ką daryti, jei įsimyli kitą žmogų, kaip elgtis šeimoje?…

O vis dėlto verta tuoktis.. (N. Liobikienė)

Dažnai girdima nuomonė, kad šiais laikais neverta tuoktis. Ši nuostata paplitusi ne tik tarp jaunų, bet ir vidutinio amžiaus žmonių. Sakoma, kad gyvenimas kartu nesusituokus naudingas, nes sumažina skyrybų tikimybę; yra tikros meilės išraiška, nes mylintiems vienas kitą nereikia įvairių popierių ir ritualų; yra pasitikėjimo vienas kitu išbandymas ir laisvės raiška…